Dzūkų dainos Sigito Gedos vaikų poezijoje
LTLietuvių vaikų poezijos santykiai su atskirų etninių regionų kultūromis iki šiol nėra tyrinėti, nes regioniškumo apraiškų vaikų poezijoje maža. Prieškario literatūroje šiek tiek pastebimos iš Šiaurės Aukštaitijos kilusių vaikų poetų Kazio Binkio, Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno, Leonardo Žitkevičiaus kalboje – į akis krinta tarminis kirčiavimas. XX a. pab. atsiranda galimybė kiek detaliau paanalizuoti vieno vaikų poeto kūryba regioniniu atžvilgiu – 1991 m. išeina Sigito Gedos eilėraščių rinkinys „Močiutės dainos“. Tokią pat antraštę turi ir pirmasis rinkinio skyrius. Kyla įspūdis, lyg Geda į knygą būtų sudėjęs iš kažkokios močiutės išgirstus folklorinių kūrinių variantus. Vienus jų tarytum pateikęs taip, kaip girdėjęs, o kitus gal vietomis pamiršęs ir todėl šalia močiutės žodžių prikūręs ir savų. Močiutės dainininkės paprastai atstovauja apibrėžtam etniniam regionui. Siekiant atsakyti į šį klausimą imtasi tekstologinių tyrinėjimų. Ieškant Gedos eilėraščių prototipų lietuvių dainuojamoje tautosakoje naudotasi Lietuvių liaudies dainų katalogu ir „Lietuvių liaudies dainyno“ rinkiniais, ypač „Vaikų dainų“ tomu. Paaiškėjo, kad „Močiutės dainos daugiausia primena dzūkų dainas. Pagal santykius su dzūkų dainuojamąja tautosaka, Gedos eilėraščius galima skirstyti į kelias grupes: 1. poetas aktualizuoja retas, tik dzūkams būdingas dainas; 2. panaudodamas įvairiuose Lietuvos regionuose paplitusias dainas, atrodo, orientuojasi į dzūkams žinomas tų dainų versijas; 3. remiasi dainomis, kurių variantai nėra užrašyti Dzūkijoje, tačiau jie paplitę kaimyniniuose Lietuvos regionuose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vaikų poezija; Dzūkų dainos; Maginė funkcija; Children poetry; Dzūkai songs; Magic function.
ENThe links between Lithuanian children’s poetry and the culture of Lithuania’s various ethnic regions has not been investigated, since manifestations of regionalism in children’s poetry are few. In pre-war literature, children’s poets Kazys Binkis, Vytė Nemunėlis, Kazys Jakubėnas, Leonardas Žitkevičius, who were from northern Aukštaitija, stood out somewhat for their dialectal word stress patterns. At the end of the 20th century an opportunity arose to analyse in more detail the work of a children’s poet from a regional perspective: in 1991 Sigitas Geda’s anthology of poetry “Močiutės Dainos” (“Grandmother’s Songs”). This is also the title of the first chapter of the collection. These appear to be folkloric variations of compositions that Geda has compiled for the book from songs he has heard from an elderly woman. Some appear to have been presented much as he heard them; others appear to have sections where he has had to make up his own words, perhaps to make up for words he has forgotten from the grandmother’s version. Elderly women’s songs are usually representative of a particular ethnic region. Geda’s anthology was studied textologically with a view to resolving this question. Prototypes of Geda’s poems were sought in Lithuanian sung folk recitation using a catalogue of Lithuanian folksongs and collections of songs from “Lietuvių liaudies dainynas” (“Lithuanian Folksong Book”), especially the “Vaikų dainų” (“Children’s Songs”) volume. The result was that the songs in “Močiutės Dainos” (“Grandmother’s Songs”) were identified as mostly being from Dzūkija. In terms of Dzūkian sung folk recitation, Geda’s poems can be divided into three groups: 1. the poet has made use of rare songs typical only of Dzūkija; 2. the poet has made use of the Dzūkian version of songs that are known in various regions of Lithuania; 3. he has used songs that are not known to be found in Dzūkija, bit that.
