Istorinės atminties apmąstymai Antano Škėmos ir Algirdo Landsbergio dramose

LTŠiame straipsnyje siekiama aptarti istorinės atminties temą, kurią ėmėsi gvildenti du lietuvių išeiviai – Antanas Škėma (1910–1961) ir Algirdas Landsbergis (1924–2004). Abiejų autorių pjesės šiuolaikiniame Lietuvos teatre sulaukė dėmesio, šie tekstai tebėra aktualūs kaip iš naujo klausiantys apie laisvę, kuri gali būti interpretuojama įvairiai. Nors abu dramaturgai vaizduoja ribines situacijas, laisvės problematika jų tekstuose perteikiama skirtingai. A. Škėma labiau pabrėžia laisvę kaip iššūkį atskiram asmeniui, kuris turi pasirinkti savarankišką sprendimą dėl paties savęs. A. Landsbergis labiau akcentuoja bendruomenę, kuri yra atsakinga už laisvę ir jos idėjos perdavimą ateities kartoms. Priešingybė tokiai laisvei – priklausymas sistemai, kuri veikia skruzdėlyno principu, pagal prigimties dėsnius. Taigi vienas rašytojas labiau pabrėžė egzistencinę laisvės dramą, kitas akcentavo bendraminčių, bendražygių svarbą laisvės kovoje, iškėlė etinius idealus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rezistencija; Laisvė; Drama; Egzistencializmas; Etika; Resistance; Freedom; Drama; Existentialism; Ethics.

ENThis article analyzes the dramas of two emigrant writers: Antanas Škėma's Pabudimas (Awakening) and Algirdas Landsbergis' Penki stulpai turgaus aikštėje (Five Pillars in the Market Square). Although both of them were written shortly after World War II, they have not lost their relevance so far, attracting the attention of directors. Both dramas are important in that they look back at the most painful events in Lithuanian history, resistance, and seek to analyze the significance of freedom struggles. Škėma emphasizes more the individual's determination to be free, independent of the circumstances that restrict freedom (the action takes place in prison); Landsbergis emphasizes the importance of freedom's ideals for the future. The attitudes of the characters themselves do not change, only the narrator's attitude changes, from a neutral observer to an engaged witness. The playwright seems to suggest that the real characters in the drama are us, who take on the interpretation of history, take one position or another: the last words of the narrator are an appeal to the audience. Thus, both playwrights convey the problems of freedom in a very unique and suggestive way; these works could be considered as one of the most outstanding achievements in Lithuanian dramaturgy. [From the publication]