Apšvieta. Literatūros apžvalga
LTEuropos kultūros istorijoje Apšvietą (Švietimo ar Šviečiamąja epocha) apibūdinamas laikotarpis, trukęs XVIII a. Kaip ir Renesansą, Apšvietą galima laikyti pereinamuoju, arba epochų sąvartos, metu. Toks požiūris leidžia geriau suprasti, kodėl Apšvietos raiška nesibaigia su valstybės sunaikinimu 1795 m., o tęsiasi dar ir XIX a. pradžioje. Apšvietos literatūra senojoje Lietuvoje gyvavo tam tikrose palankiose terpėse. Pirmiausia ir svarbiausia iš jų buvo universitetinė erdvė. Tiek Vilniaus, tiek ir Karaliaučiaus universitetuose ne tik ugdytos vis naujos rašytojų ir raštijos kūrėjų kartos, bet ir kurti teorinio pobūdžio darbai, norminę ir kitaip veikę literatūros raidą, taip pat ugdę visuomenės literatūrinį skonį, jos kultūrinius lūkesčius. Kiek mažesniu lygiu ir nebe tokia didele apimtimi tie patys dalykai buvo atliekami karalių ir didikų rūmuose, taip pat vyskupų bei klebonų aplinkoje ir įvairiuose vienuolynuose. [Iš straipsnio, p. 287-288]Reikšminiai žodžiai: Apšvietos literatūra; Apšvietos raštija; Dokumentai; Enlightenment literature; Enlightenment writing; Documents.
- Lietuva, 1009-2009 / sudarytojai Adomas Butrimas, Rūta Janonienė, Tojana Račiūnaitė. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. 701 p.
- Lietuvių literatūros istorija: XIII-XVIII amžius / Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. 520 p.
