Mitiniai ir metafiziniai platonizmo ypatumai senovės Rytų mąstymo tradicijų kontekste

LTStudijoje nagrinėjami platonizmo ir neoplatonizmo tradicijos ypatumai, iškeliant įvairias metafizines bei mitologines sąsajas (arba analogijas) tarp Romos imperijos meto platonizmo filosofijos ir senovės Egipto teologijos bei iš Sirijos kylančio platonizuoto Chaldėjų orakulų mokymo. Šis mokymas skleidėsi helenistinės kultūros ir filosofijos (vidurinio platonizmo, neopitagorizmo, stoicizmo) kontekste, bet rėmėsi modifikuotu Artimųjų Rytų bei Mesopotamijos mitologijų ir kulto teologijų paveldu. Todėl galima kalbėti apie vaisingą Rytų ir Vakarų civilizacijų sintezę helėnizuotoje Romos imperijoje; tai liudija graikų orfizmą ir chaldėjiškąjį Sirijos platonizmą sujungę neoplatonikai. Kalbėdami apie daugialypės platonizmo filosofijos piešiamo intelektinio kosmoso architektoniką, daugiausia dėmesio skiriame filosofiniam nušvitimui, grožio ir gėrio pasireiškimui, sielos definicijoms bei dvasiniam išsivadavimui. [Iš straipsnio, p. 340]Reikšminiai žodžiai: Antikos filosofija; Platonizmas; Neoplatonizmas; Mitologija; Metafizika; Chaldėjai; Antique philosophy; Platonism; Neoplatonism; Mythology; Metaphysics.

ENThe article analyses the metaphysical and mythical structure of various philosophical teachings which belong to the Platonic tradition, especially Middle Platonism and Neoplatonism. The analogies between the ancient Egyptian and Platonic ideas are revealed in the context of the cultural synthesis of the Roman Empire, based on the reception and reinterpretation of the traditional Near Eastern myths. Thereby the so-called Platonic Chaldean theology is developed and serves (along with the Orphic and Pythagorean doctrines) as the background for the Neoplatonic philosophy. In Neoplatonism, both contemplation (in the sense of dialectical ascent) and ritual are emphasized as the means of soul’s reintegration back to her source - the noetic world of the divine Beauty and the all-transcending Good. The Platonic conception of the divine origin of the soul and her ultimate immortality derives from the Orphico-Pythagorean theology, itself based on the ancient Egyptian soteriological paradigms. Therefore the notion of philosophical contemplation in the Hellenic thought is related with both the Egyptian cultic practices and with experience of epopteia in the Eleusinian mysteries. The Neoplatonic hermeneutical tradition simply translates the Orphic and Chaldean myths into the elaborated metaphysical structure of abstract thought, itself aimed, however, at the soteriological purification and elevation of the soul. [From the publication]