Dao vaizdinių kalba kinų peizažinėje tapyboje

LTStraipsnyje nagrinėjama intriguojanti peizažinė kinų tapyba deramo estetikos, meno teoretikų ir menininkų dėmesio susilaukė tik pastaraisiais dešimtmečiais. Prieš pusę amžiaus A. Malraux teigė, kad įvairialytis ir turtingas kinų menas tuometinėje Europoje negali sulaukti pelnyto dėmesio ir įvertinimo dėl dviejų priežasčių - viena vertus, dėl originalų neprieinamumo bei prastos reprodukcijų kokybės, kita vertus, todėl, kad XX a. pradžioje klestėjusioje fin-de-sciecle epochoje kilęs susižavėjimas japonų menu Kinijos estetiką ir meną tarytum nustūmė į šešėlį. Šiandien abu argumentai kiek paseno: originalai tampa vis lengviau prieinami, reprodukcijos - kokybiškesnės; o fin-de-sciecle epochos susižavėjimą dekoratyviuoju japonų menu pakeitė postmodernus domėjimasis tokiais Tolimųjų Rytų estetikos ir dailės principais, kaip spontaniškumas, neužbaigtumas, simbolinis daugiasluoksniškumas, vientisumas ir pan. Kinų estetika ir dailė traukia dėmesį dėl įvairių priežasčių: postmodernioji Vakarų kultūra patyrė stiprią kinų estetikos (ypač daoistinės, čan), literatūros ir dailės įtaką, o dabartiniai Vakarų menininkai naudoja jų idėjas, kūrybinius principus; globalėjančiame XXI a. pasaulyje ryšiai tarp skirtingų kultūros ir meno tradicijų tampa vis glaudesni, todėl ir kultūriniai mainai tarp Rytų ir Vakarų menininkų bei meno teoretikų kasmet tampa vis intensyvesni. [Iš straipsnio, p. 336]Reikšminiai žodžiai: Daoizmas; Tikrovė; Atvaizdas; Peizažinė dailė; Neužbaigtumas; Daoism; Reality; Vizual reprezentation; Landscape painting; Non finito.

ENPaintings emerge from a culture field and must be interpreted in relation to the net of culture. The author argues that in Chinese landscape paintings, the most important cultural bond is to ancient Chinese Daoism. Obviously, then, the key for these landscapes is an alert understanding of Taoism, and the primary source is the texts of Laozi and Zhuangzi. The author argues that traditional Chinese landscape painting is infused with Daoism and creative activity of the artist is nothing less than the Daoist quest for unity with the Dao. The language of Chinese landscape painting is one, which not only evokes feelings of harmony and union with nature, but also generates at various levels an underlying sense of life and creativity. The author argues that connections between visual representation and reality on both Chinese landscape painting and Daoistic creativity are very close. [From the publication]