XIII a. scholastinis diskursas „De Aeternitate Mundi“: Boecijaus Dakiečio racionalizmas

LTStraipsnyje analizuojamas brandžiųjų viduramžių diskursas dėl principinių metafizinių ir pasaulėžiūrinių klausimų, nulėmęs vidinius scholastikos prieštaravimus. Paradigminę vietą šiame diskurse užėmė kreacionizmo teorija, kuri metodologiniu pagrindu padėjo filosofinėms ir teologinėms koncepcijoms. 1270 m. Paryžiaus vyskupo Etjeno Tempjė potvarkis, draudžiantis skelbti trylika klaidingų teiginių, įtvirtino augustinizmo nuostatas filosofijoje ir teologijoje. Potvarkį padėjo rengti pranciškonas Jonas Pekhamas, kuris skelbė augustinizmo ir aristotelizmo mokymų nesuderinamumą. Jis pradėjo kovą prieš Tomo Akviniečio metafizikos koncepciją – kaltino jį perėmus iš averoistų mokymą apie formų vienovę. Potvarkio paskelbimas Paryžiaus universitete supriešino pranciškonų ir dominikonų teologus vertinant filosofinius graikų ir arabų traktatus. Klaidingi teiginiai buvo siejami su dominikonų bandymu sukrikščioninti Aristotelio mokymą.Siekdamas reabilituoti Menų fakulteto magistrus, kurie buvo apkaltinti krikščioniško mokymo iškraipymu, Boecijus Dakietis paskelbė traktatą „Apie pasaulio amžinumą“, kurio pagrindinė intencija buvo įrodyti, kad filosofija ir religija viena kitai neprieštarauja. Ginčai dėl pasaulio amžinumo sampratos atskleidė neoplatoniško peripatetizmo noetikos įtaką kuriant naujas kreacionizmo teologines ir filosofines koncepcijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Boecijus Dakietis; Pasaulio amžinumas; Augustinizmas; Aristotelizmas; Averoizmas; Boethius of Dacia; Eternity of the world; Augustinism; Aristotelianism; Averroism.

ENArticle analyzes the critical scholastic discourse concerning fundamental questions on metaphysics and Weltanschauung. In the 13th century, the discourse was focused on the concept of creation as methodological basis for philosophical and theological conceptions. In 1270, the Bishop of Paris Etienne Tempier issued the condemnation of thirteen heretical theses forbidding their propagation. The condemnation strengthened positions of Augustinism in philosophy and theology. One of the authors of the condemnation was Franciscan friar John Peckham who was convinced that Augustinism and Aristotelianism are incompatible. He attacked the metaphysics of Thomas Aquinas accusing him of accepting the Averroist teaching on the unity of forms. The condemnation enkindled the confrontation between Franciscans and Dominicans in considering and evaluating Greek and Arab philosophical heritage.Franciscans regarded as erroneous the attempts of Dominicans to Christianize Aristotle’s teaching. Boethius of Dacia published the treatise "De Aeternitate Mundi" in which he tried to prove that there is no contradiction between philosophy and religion. By doing this he tried to rehabilitate the members of Art faculty accused of the distortion of Christian teaching. The controversy concerning the eternity of the world exposed the noetic influence of Neo-Platonic Peripatetism on the elaboration of theological and philosophical concepts of creationism. [From the publication]