Žmogaus asmens tapatumo problema: kas keičiasi ir kas išlieka? Filosofinis ir biologinis požiūris

LTStraipsnyje aptariama žmogaus tapatumo problema filosofiniu ir biologiniu požiūriu. Ir filosofija, ir biologija šiandien priėjusios prie išvados, kad žmogus iš esmės yra kintanti, nes santykinė, būtybė. Todėl neišvengiamai kyla klausimas dėl žmogaus tapatumo, suponuojančio ką nors pastovaus, sampratos. Asmens pastovumo ir nuolatinės jo kaitos dialektika išsisprendžia keičiant klasikinės substancijos sąvokos prasmę ir ją papildant iš krikščioniškosios teologijos atėjusia tarpasmeninio santykio kaip tapatybės konstrukto kategorija. Šis sprendimas grindžiamas Aristotelio vartota individualios formos sąvoka, tinkama ir biologinei, ir dvasinei žmogaus būties plotmei. Filosofinė refleksija (asmens dinamikos) ir biologinis tyrimas (DNR sekos susidarymo) galų gale priveda prie išvados, kad kiekviename žmoguje glūdi jokiomis bendromis sąvokomis neįvardijamas unikalumas, kuris ne tik netrukdo, bet reikalauja žmonių tarpusavio susitikimo ir bendrystės, nes šis unikalumas veikia tik kaip atvertis kitam žmogui ir pačiam visų žmonių pasauliui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tapatumas; Asmuo; Substancija; Santykis; Individualioji forma; Identity; Person; Substance; Relation; Individually form.

ENArticle discusses the problem of human identity from a philosophical and from a biological point of view. Today, philosophy and biology conclude that human being is an essentially variable being, because he is relative to Another. That fact inevitably raises the question of the concept of human identity, which implies something constant. The dialectic of the human person’s constancy and his continual changing is solved by replacing the meaning of the classical concept of the substance by the category of interpersonal relation as the construct of identity which comes from Christian theology. This decision is based on the Aristotle’s concept of individual form which can be used in the biological and in the spiritual plane of human being. Philosophical reflection (human person’s dynamics) and biological analysis (formation of the sequence of DNA) lead to the conclusion that every human being contains a uniqueness, which cannot be expressed in general terms, but which requires the meeting of and the communion between the humans. [From the publication]