Laidotuvės
LTŽmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie etapiniai įvykiai turi savų ritualų, atitinkančių žmonių pasaulio sampratą ir savo uždavinių jame suvokimą. Mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, laikydami tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, kurį vaizdavosi esant kažkur toli už vandenų, ant aukšto kalno, kaip gražiausią sodą "su visokiomis linksmybėmis, idealia laisve bei visokiais smagumais"1. Tai esąs dangiškasis rojus, arba dausos, anot K. Būgos, šalis, kur nėra žiemos, kur visada šilta ir kur kas rudenį lekia iš mūsų krašto paukščiai2. Paukščių Takas, dangaus skliaute matomas giedrą naktį, ir esąs tasai kelias į dausas. Taip suprastą amžinosios laimės šalį lietuvių protėviai skyrė tiktai dorai gyvenusiems. Nedorieji turį atlikti apsivalymo bausmę čia, žemėje, laikinai perėję į medžius, gyvūnus ar paukščius. [Iš teksto, p. 483]Reikšminiai žodžiai: Laidotuvės; Laidojimas; Šermenys; Papročiai; Tradicijos; Etninė kultūra; Perlaidojimai; Tremtiniai; Partizanai; Mažoji Lietuva; Funeral; Burial; Customs; Traditions; Ethnic culture; Reburials; Deportees; Partisans; Lithuania; Lithuania Minor.
