Theatre education in Lithuania: the changes deepening the tradition of artistry

LTStraipsnyje nagrinėjama, kaip Lietuvoje per paskutinius 40 metų yra tęsiama ir puoselėjama vaikų ir jaunimo teatrinio ugdymo meniškumo tradicija, atsiradusi kartu su jėzuitų mokyklų kūrimusi XVI–XVIII amžiais. Remiantis literatūros apie bendrąjį ugdymą ir teatrinį ugdymą, publikuotos Lietuvoje, Europoje ir kitose šalyse, analize, parodomi bendrų pokyčių ypatumai. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, XX a. pirmojoje pusėje nesitenkinta tik vaidinimų statymu, bandyta taikyti teatrą kaip mokymo būdą (J. Geniušas). Ši kryptis rėmėsi žaidimo gebėjimų taikymu, saviraiškos skatinimu ir yra tiek Lietuvos, tiek kitų šalių teoretikų aštriai kritikuojama (A. Gaižutis, M. Flemingas). Drama kaip mokymosi metodas Lietuvos mokyklose nespėjo įsigalėti dėl nepriklausomybės praradimo. Per paskutinius 40 metų įvykę teatrinio ugdymo pokyčiai, nukreipti į meniškumo tradicijos puoselėjimą, iš esmės buvo nulemti to, kad buvo pradėti rengti profesionalūs pedagogai, turintys teatrinį išsilavinimą, bei mėgėjų teatro režisieriai, daugiausia dirbantys vaikų ir jaunimo teatrų kolektyvuose.Drauge buvo parengta teatrinio ugdymo metodologija, padedanti kurti kūrybiškus ir meniškus vaidmenis (Z. Buožis). Kitas svarbus žingsnis puoselėjant meniškumo tradiciją buvo teatro bendrųjų programų (1996, 2002, 2003, 2008, 2011) ir teatro brandos egzamino programos, kuri yra menų brandos egzamino programos dalis, parengimas (2011). Šiuose dokumentuose pateikiamos meno, kūrybos, suvokimo, estetikos ir teatro istorijos žinios, kurios reikalingos, kad mokiniai galėtų mokytis ne tik kaip aktoriai, bet ir kaip trumpų vaidinimų – etiudų režisieriai. Teatro brandos egzamino programa padidina mokinių teatrinės kūrybos validumą (A. J. Cropley), t. y. užtikrina, kad jų kūryba būtų ne tik nauja, „kitokia“, bet ir teigiamai vertinama kitų – išorės suvokėjų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Meniškumas; Teatrinis ugdymas; Teatro bendrosios programos; Teatro bendrosios programos teatro brandos egzaminas; Teatro brandos egzaminas; Teatro pedagogų rengimas; Artistry; Education of theatre pedagogues; Theatre curriculum; Theatre education; Theatre matura examination.

ENThe article presents insights into the changes which have deepened the tradition of artistry in the past forty years, taking into account Lithuanian, European and world contexts. The results suggest that in Soviet times, before the restoration of Lithuania’s independence (1990), when the training of professional theatre pedagogues started, extra-curricular theatre activity in schools followed the tradition of artistry which is now referred to as teaching and learning “in the art form”. Methodology of theatre education aimed to develop cognitive abilities of children and youth, which was the background for their creativity and artistry during a role performance. In contrast to other countries, the non-artistic or self-expression paradigm was widely spread not as drama as a tool, but as performances based on play. After 1990, the tradition of artistry has been maintained by introducing theatre curriculum and an optional matura examination in theatre. These means provide students with an opportunity to gain theatrical knowledge needed for reaching artistry in their creativity not only as actors but as stage directors as well. [From the publication]

• Dar vienas žvilgsnis į psichologinį realizmą ir jo įspaudus lietuvių teatre.. Menotyra. 2007, t. 14, Nr. 4, p. 47-55.
• Lietuvos švietimo kūrimas, 1988-1997 / Ramutė Bruzgelevičienė. Vilnius : Sapnų sala, 2008. 345 p.
• Mėgėjų teatras Lietuvos kultūroje / [sudarė ir parengė] Gediminas Šimkus. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2003. 308 p.
• Teatras ir jauna siela : mokslo ir metodiniai darbai, inscenizacijos, publicistika / Zenonas Buožis. Vilnius : Kronta, [2012]. 302 p.
• Vaikystė ir grožis / Algirdas Gaižutis. Vilnius : Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016. 431 p.