Istorijos ir fikcijos, romantizmo ir postmodernizmo dialogai Kosto Ostrausko dramoje "Jūratė ir Kastytis"

LTKosto Ostrausko mikrodrama "Jūratė ir Kastytis: (1976) priklauso tai dramaturgo kūrinių grupei, kuriuose perrašomas žinomas literatūros kūrinys. Šiuo atveju tai Maironio to paties pavadinimo romantinė baladė, išspausdinta rinkinyje Pavasario balsai 1920 metais. Be Maironio baladės personažų - Jūratės, Kastyčio ir Perkūno - Ostrausko dramoje pasirodo ir pats Maironis. Thigi kūrėjas ir jo herojai yra chrestomatiškai aiškūs, pažįstami visiems, kurie mokėsi Lietuvoje ar lietuviškose mokyklose užsienyje. Beje, ši drama parodo, kokia lietuviška gali būti Ostrausko kūryba. Tokio kūrinio analizės ir interpretacijos išeities tašku tampa autoriaus sumanymo tikslas bei priemonės jam pasiekti. Straipsnyje siekiama atskleisti skirtingų epochų literatūros tekstų sąsajas, interteksto ir konteksto sąsajas bei prasmes. [Iš straipsnio, p. 227-228]Reikšminiai žodžiai: Baladės interpretacija; Groteskas; Intertekstualumas; Jūratė ir Kastytis; Kostas Ostrauskas; Lietuvių išeivijos literatūra; Literatūros tekstas; Maironis; Mikrodrama; Parodija; Postmodernizmas; Reliatyvumas; Romantizmas; Šiuolaikinė drama; „Juratė ir Kastytis"; "Juratė and Kastytis"; Grotesque; Interpretation of the ballad; Intertextuality; Jūratė and Kastytis; Kostas Ostrauskas; Literary text; Lithuanian exile literature; Maironis; Micro-drama; Microdrama; Modern drama; Parody; Postmodernism; Relativity; Romanticism.

ENThe article investigates the play "Jurate and Kastytis" by a contemporary Lithuanian exile writer Kostas Ostrauskas (b. 1926). The drama rewrites the famous ballad by the pre-war Lithuanian romantic poet Maironis "Jurate and Kastytis" (1920). Ostrauskas has changed the plot of the ballad, the romantic characters become grotesque, and the author of the ballad Maironis, who is one of the characters of the play, is filled with indignation about the deconstruction of his text. The paper points out the characters’ fragmentation, loss of fixed identity, it analyses the treatment of words, the use of intertext. The play's "chronotope" or time-space matrix is not defined by external dimension, but rather by consciousness, both the characters' and the reader/spectator's who knows the ballad and perceives the text of the drama as uniting the two epochs and two literary phenomena. Ostrauskas uses parody, the only literary form that allows to hear the two authors - Maironis and Ostrauskas. The play reflects a modern man's attitude to out-dated literary forms, i.e. sentimental romantic fiction with its set of values, and it also gives a picture of modern world. Thus, Ostrauskas’ play proves that Maironis' text is not a closed one, it belongs to the present. According to the author of the play, it should not be considered as an icon, the attitude towards it must be active, flexible, and creative. [From the publication]