Lietuvos XVIII amžiaus proginė lotyniškoji literatūra : Baroko literatūrinė tradicija ir Švietimo kanonas panegirikoje

LTProginės XVIII amžiaus literatūros specifiką nulėmė jos panegirinis pobūdis, todėl panegirika mums aktuali kaip žanras, atveriantis šios literatūros ypatumus. Panegiriniai kūriniai, populiarūs Renesanso metu, tampa vyraujančiu Baroko žanru. Užimtas pozicijas panegirika išlaiko ir XVIII amžiuje - aptariamoje epochoje tokie kūriniai sudaro gausiausią grupę. De visu peržvelgus Vilniaus Akademijos spaustuvės produkciją ir atrinkus per 160 grožinės literatūros leidinių, matyti, jog panegirikos apima per 60 pozicijų. Svarbu pažymėti, kad šioje grupėje vyrauja ne poetinės, o prozinės panegirikos, pradėtos rašyti XVII amžiuje ir išpopuliarėjusios aptariamame laikotarpyje. Leidinių apžvalga leidžia išskirti tris pagrindines panegirinių kūrinių grupes. Pirmąją grupę sudaro prozinės panegirikos, struktūra ir turiniu artimos kalboms, bei mišrūs (proziniai-poetiniai, eloginiai) panegirikų rinkiniai; antrajai grupei priklauso didelės apimties hegzametru eiliuotos panegirikos, imituojančios epinę poemą; trečioji grupė apima nedidelės apimties panegirinius eilėraščius, pasižyminčius lakoniška poetika, dažniausiai eiliuotus eleginiu distichu ir atitinkančius besiformuojančią klasicistinio paprastumo normą. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti dviejų XVIII amžiaus panegirikos modelių - tęsiančio Baroko tradicijas ir formuojamo Švietimo estetikos bei didaktikos - ypatumus. [Iš straipsnio, p. 122]Reikšminiai žodžiai: Barokas; Jėzuitai; Lotyniškoji Lietuvos literatūra, XVIII a.; Lotyniškoji literatūra; Panegirika; Panegirikos bruožai; Panegirikos žanras; Pijorai; Proginė literatūra; Vilnius; 18 amžius; Švietimas (Apšvieta); Baroque; Enlightenment; Genre of panegyric; Jesuits; Latin literature of Lithuania, 18th century; Literature in Latin; Lithuania in 18th c.; Occasional literature; Panegyric; Panegyric features; Piarists; Vilnius.

ENIn the article devoted to the practice of the genre of panegyric an attempt is made to disclose characteristic features of two models of literature of the epoch - traditions of on-going Baroque and emerging esthetics and didactics of Enlightenment as well as to reveal theoretical prerequisites having conditioned changes typical to the genre. Panegyric in Latin in the XVIIIth century Lithuania can be regarded as an especially popular genre of occasional literature, perfectly reflecting changes in mentality and esthetic views. Until the middle of that century literary tradition of Baroque is still alive. It is disclosed in hexameter rhymed panegyrics in which much attention is devoted to honorable past of the family, merits of ancestors and in which antique realities and mythological images are abundantly used. Authors who created panegyrics in the sixth and seventh decades of the century started to follow the norm of classicist simplicity of the epoch of Enlightenment. The works of this model imitating "small" genres of literature - epigram, bucolic are most often rhymed in elegie distich. Characteristic features of the content (the dedicate is chiefly conceived as a citizen and a useful member of society praised for personal merits and not for the merits of the family) as well as laconicism of omamentics of the text are here decided by pedagogical and didactic apexes of the functions of the genre, made actual mainly in theoretical works on Piars literature and in their creative works. [From the publication]