Witoldas Gombrowiczius lietuvių moderniosios prozos fone. Teatriškumo samprata

LTTeatriškumas - tai tam tikra struktūrinė literatūrinio diskurso savybė, pagrįsta bendraisiais teatro principais. Lietuvių proza beveik nėra nagrinėta teatriškumo požiūriu, juolab šiuo požiūriu nėra lyginta su kitų šalių literatūromis. Todėl šio straipsnio tikslas - aptarti pagrindines prozos teatriškumo sampratas lietuvių moderniojoje prozoje ir palyginti jas su lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus teatriška proza. Siekiama įvertinti lyginimo naudą šios temos nagrinėjimui. Teatro principai prozoje analizuojami naudojantis semiotiniu, naratologiniu bei fenomenologiniu metodais. Be to, keliama komparatyvistinės literatūros analizės tikslo problema: ar siekiama lyginti atskiras literatūras, ar mėginama pabrėžti konkretaus kūrinio ypatumus, lyginant jį su kitai literatūrai priklausančiu panašios struktūros ar tematikos kūriniu. Čia slypi ir metodologinio komparatyvistikos statuso klausimas: koks yra santykis tarp komparatyvistikos ir "lokalinių" įvairių disciplinų analizės metodų, literatūros atveju - imanentinės, atidžios kūrinio analizės. Ar komparatyvistika yra metodologija, ar tiesiog laisvas lyginimas pasirinktu aspektu?. [Iš straipsnio, p. 95-96]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Literatūra; Modernizmas; Proza; Teatrališkumas; Teatriškumas; Witoldas Gombrowiczius; Literature; Lithuanian literature; Modernism; Prose; Theatricality; Witold Gombrowicz.

ENIn this article the theatricality of prose discourse as the structural principle of literature is analysed. The notion of theatricality found in Lithuanian modern literature is compared with the one, offered by Polish writer Witold Gombrowicz (1904-1969). Lithuanian modernist writers used theatre principles for the narration style (e.g. unreliable, playing narrator) and for the representation of characters as actors playing their social roles, meanwhile the theatricality as understood by Gombrowicz had the meaning of natural way of intersubjectivity. In the writings of three Lithuanian modernist writers (Jurgis Savickis (1890-1952), Petras Tarulis (1896-1980) and Antanas Škėma (1910-1961)) theatricality of characters' behaviour was treated as unnatural, deceitful and artistic acting. Contrary to this understanding, Gombrowicz suggested that showing oneself to another person in some specific way is the universal law of human nature which simply can not be judged an evil sense. [From the publication]