LTKonstitutyvinė moderniojo filosofavimo savastis – epistemologinis svarstymas. Pažinimo teorija, o ne aksiologinė ir ontologinė žiūra, čia pašaukta pagrįsti tinkamą filosofinės problematikos visetą. Todėl episteminės filosofinio diskurso pretenzijos privalo būti artikuliuojamos metafilosofinės refleksijos horizonte ne tik nuosekliai redukuojant bet kokius sprendžiamus klausimus į filosofinio tyrimo sui generis euristinį potencialą, bet ir įtvirtinant tokio potencialo būtinumą, patikimumą ir nelygstamumą. Taip metafilosofinė filosofinio moderno savigrinda išvirsta episteminio ir epistemologinio ego principio tapatumo imperatyvu: žinojimas teįmanomas tik kaip save patį reglamentuojantis ir įteisinantis savo paties neatšaukiamą įsisteigimą aktas. Iš čia ir refleksyviosios epistemologijos primatas, ir eo ipso solipsizmo išvangos implikatyvas, verčiantis tokią neatsiejamą epistemologinio ir episteminio ego sąjungą agneologiniu svarstymu par excellance: modernioji pažinimo teorija išvirsta pirmapradės nežinojimo duoties, jo būdų ir jo sąlyginės įveikos galimybių konceptualinio tyrimo sistematika. Solipsizmo grėsmės genama modernioji epistemologinė metafilosofija ex principio interno tampa ne žinojimo įtvirtinimo, o nežinojimo amelioracijos ieška. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Metafilosofija; Modernioji filosofija; Epistemologija; Agneologija; Solipsizmas; Metaphilosophy; Modern philosophy; Epistemology; Agneology; Solipsism.
ENEpistemology serves as a crucial constituent of modern philosophy. Theory of knowledge, in contrast to axiological and ontological theorization, provides the ultimate framework underpinning the problematic whole of philosophical inquiry. Therefore, epistemic claims of the philosophical discourse should be articulated in terms of metaphilosophical reflection not only by reducing scrutinized problematics into the heuristic potential of philosophical analysis sui generis, but also by grounding such a potential in terms of its necessity, certainty and uniqueness. Metaphilosophical self-founding of the philosophical modernity dwells on an imperative identification of the epistemic and epistemological ego: knowledge posits itself only by providing its own procedural principals and grounds of justification. Hence the unsurpassable primacy of reflective epistemology, and by the same token the urgent necessity to avoid solipsism transforming the enterprise of modern epistemology into the agneological discourse par excellence. Modern epistemological metaphilosophy, in the wake of solipsism, turns into agneology ex principio interno: epistemologically grounded philosophy unfolds not as a fortification of knowledge and truth, but as the unremitting search after the amelioration of ignorance and falsehood. [From the publication]