Viduramžių ontologijos „destrukcija“ (destruktion) Heideggerio paskaitose „Pamatinės fenomenologijos problemos“ (1927)

LTStraipsnyje detaliai analizuojama Martino Heideggerio paskaitų ciklo „Pamatinės fenomenologijos problemos“ (1927) dalis, skirta viduramžių ontologijai. Nagrinėdamas tris autorius – Tomą Akvinietį, Dunsą Škotą bei Suarezą – Heideggeris interpretuoja šią ontologiją kaip logišką graikų (Platono, Aristotelio) būties metafizikos tąsą, kuri tėra globalaus Vakarų minties „nuopuolio“ proceso dalis. Vokiečių filosofo mąstymas koncentruojasi ties žymiąja essentia / existentia perskyra, kurios nagrinėjimas kartu paaiškina visas pamatines viduramžių metafizikos sąvokas. Šis paaiškinimas leidžia Heideggeriui įterpti scholastinę ontologiją į jo egzistencialų analitiką ir ją suprasti kaip Dasein („čia-būčiai“) būdingos gamybinės elgsenos išraišką, o tai reiškia, kad viduramžių filosofiją reikėtų vertinti kaip nepakankamą tinkamai kelti būties klausimą. Tačiau straipsnis nurodo kai kuriuos svarbius Heideggerio interpretacijos trūkumus: pastarasis nesuvokė Tomo Akviniečio metafizinės minties originalumo, kylančio iš jos esminio elemento – actus essendi – sąvokos. Straipsnio išvadoje apibrėžiamas galimas Tomo Akviniečio ir Heideggerio filosofijų sugretinimo laukas, apimantis būties ir laiko sąvokas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Heideggeris; Tomas Akvinietis; Suarezas; Ontologija; Essentia/existentia; Heidegger; Thomas Aquinas; Suárez; Ontology; Essentia-existentia.

ENArticle provides a detailed analysis of the portion of Heidegger’s lecture cycle "The Basic Problems of Phenomenology" (1927) that is dedicated to medieval ontology. In his approach to three authors – Thomas Aquinas, Duns Scotus and Suárez – Heidegger interprets this ontology as a logical extension of the Greek metaphysics of being (Plato, Aristotle) and so merely exemplifying the global "fall" of Western thought. The thinking of the German philosopher is concentrated around the famous essentia-existentia disjunction, the scrutiny of which explains all the basic concepts of medieval metaphysics. Such an explanation enables Heidegger to insert Scholastic ontology into his existential analytic and understand the former as the expression of productive behaviour of Dasein (being-here) – all of which qualifies medieval philosophy as inconsistent as regards the inquiry of being. The present article, however, points out some important weaknesses in Heidegger’s interpretation: the philosopher failed to understand the originality in Thomas Aquinas’ metaphysical thought, which derives from actus essendi, the core concept of the latter. The article is brought to conclusion with the definition of a potential interface between the philosophies of Thomas Aquinas and Heidegger, embracing the concepts of being and time. [From the publication]