A. Škėmos dramaturgija: teatro kalbos ieškojimai

LTA. Škėmos kūrybos tyrinėjimuose pripažįstama, jog jo dramaturgija - „labai sceniška, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo, patraukianti drąsiais formos užmojais“ (1, 36). Tačiau dramos tyrinėjamos tik literatūriniu aspektu, nekreipiant pakankamai dėmesio į personažų replikose, epizodų kompozicijoje, remarkose fiksuojamas teatro kalbos priemones (akustinius niuansus (triukšmo, muzikos dinamiką), apšvietimo kaitą, kaukių panaudojimą, etc.), į teatrinių nuorodų santykį su verbalinio teksto reikšmėmis. Šiame straipsnyje išskirsime pagrindinius Škėmos teatro koncepcijos bruožus ir paseksime, kaip teatro koncepcija konkretizuojama dramos kūriniuose; paieškosime atsakymo į klausimus, ar teatro kalbos nuorodose užfiksuota tik Škėmos - aktoriaus ir režisieriaus - patirtis, jo teatro vizija, t. y. ar teatrinės nuorodos yra tik individualios režisūrinės interpretacijos objektas, ar Škėma teatro kalbos nuorodoms suteikia savarankiškas reikšmes, prasmingai sąveikaujančias su verbalinio teksto reikšmėmis, t. y. ar teatrinės nuorodos koreguoja literatūrinį dramų perskaitymą. [Iš straipsnio, p. 168]Reikšminiai žodžiai: Antanas Škėma; Atsiribojimo efektas; Bertolt Brecht; Dramaturgija; Eatro koncepcija; Kaukė; Kontrastas; Lietuvių drama; Melodramiškumas; Paradoksalumas; Paradoksas; Teatras; Teatro kalba; Teatro kalbos priemonės; Tkūrybos apžvalga; 20 amžius; Antanas Škėma; Bertolt Brecht; Contrast; Creative review; Detachment effect; Dramaturgy; Lithuanian drama; Mask; Melodramatics; Paradox; Theater concept; Theatre; Theatrical language; Theatrical language tools; XX a. II side.

ENThe article deals with the relationship between the theatrical directions used in Škčma’s dramas and their verbal text. The directions of the theatrical language (acoustic nuances, music, noise, lighting, scenery, masks, etc.) are employed to create their independent meanings perfectly interacting with the verbal text; the theatrical language comments, is in conflict with the meanings of the verbal text, influences the characters’ emotional state, their thoughts and behaviour. The usage of the theatrical language means reveals the kinship between Škėma’s theatrical conception and B. Brecht’s epic theatre conception. Škėma’s attitude does not overlap with the arguments created in the conflict of the drama; the audience/readers have to find the meaning of the drama, and most often the paradoxes of the meaning, on their own. Škėma strives for active intellectual reaction but not for the audience’s emotional involvement in the events described in the drama. He separates the dramatic word, music, and visual picture, creates the comments upon the action, creates the conflict with the audience's preconceived ideas (e.g. that melodrama guarantees the emotional involvement of the audience (“Julija”)), juxtaposes different styles and genres. Škėma’s dramas are not only literary but also theatrical works. While reading them it is necessary to follow the characters’ dialogue and the meaningful dialogue between the word, music, lighting and other means of the theatrical language given in the dramatic text. [From the publication]