Simuliakrai niekur nebuvo išėję

LTStraipsnyje į simuliakrų problemą pažvelgiama be Baudrillard’o tekstų tyrimų. Nagrinėjant antikinę termino reikšmę ir taikant jo analizei fenomenologinę optiką, mėginama išsiaiškinti, ką reiškia realybės ir vaizduotės priešprieša. Pastebima, kad epikūriečių ir stoikų phantasia sampratoje egzistuoja vaizduotės ir tikrovės sampyna, dėl kurios tikrovė ab origine yra apraizgyta neišpainiojamu fiktyvumo koreliatu. Šiuo požiūriu išvedama paralelė su Husserlio eidetine žiūra ir dėl jos pasiekiamu Erfüllung. Iškeliama hipotezė, kad ne statiškai, bet dinamiškai suvoktas pasaulio ir sąmonės homegeniškumas pasiekiamas tik vaizduotės ištekliais. Tai patvirtina ir naujausi fenomenologiniai tyrimai, kurie nagrinėdami „silpnųjų pamėklių“ (weak phantasmata) fenomeną atskleidžia, kaip vaizduotė aktyviai veikia kiekviename suvokime. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Simuliakras; Vaizduotė; Tikrovė; Erfüllung; Silpnosios pamėklės (weak phantasmata); Simulacra; Imagination; Reality; Erfüllung; Weak phantasmata.

ENPaper focuses on the problem of simulacra avoiding the direct reading of Baudrillard’s work. Reconsidering original meaning of the term in the ancient texts and drawing the parallels with phenomenological contexts, it strives to gain the new meaning for the juxtaposition between the reality and illusion (or imagination). The concept of Epicurean and Stoic Phantasia contained the intrinsic intertwining of reality and simulacra, due to which reality ab origine presented itself as a correlate of fiction and truth. The similar structure could be identified in the eidetic way of knowledge, which phenomenology finds through the task of Fulfillment (Erfüllung). According to this research, by virtue of eidetic seeing based on imaginings, the dynamic homogeneity of the conciosousness and the world can be re-established. This tendency is also endorsed by the analysis of so-called "weak phantasmata", ellucidating the active role which imagination takes in every perception. [From the publication]