A. Škėmos kūryba ir "aukštasis modernizmas" žvelgiant iš postmodernizmo "žemumų"

LTModernizmas yra tokia išsiplėtusi „skėtinė“ sąvoka, kad, kalbant apie kurio nors modernizmui priskiriamo rašytojo kūrybą, pirmiausia tenka aptarti pačios sąvokos vartojimą ir pamėginti atsiriboti nuo vis didėjančio koncepcinio prieštaringumo. Manytume, kad analizuojant A. Škėmos kūrybą ir chronologiškai ribojantis modernizmu po Antrojo pasaulinio karo, tinka aptarti 1) „aukštąjį“ modernizmą ir kontrreakcijas į jį; 2) lietuviškojo, - europieliškosios kilmės, - modernizmo sąlytį su amerikietiškuoju; 3) kultūros plačiąja prasme: psichoanalizės, moderniojo meno, - poveikį literatūrinei kūrybai. Šiandien atsisakoma pačios idėjos schematizuoti Vakarų bei Rytų Europos ir amerikietiškojo modernizmo raidą; plačiai pripažinta, kad modernizmas yra sudėtingas pasaulėžiūrų ir estetinių sistemų, jų fragmentų ir užuomazgų konglomeratas. Meninė kūryba neatskiriama nuo filosofijos ir etikos, kritiškų istorijos studijų. Pernelyg daug kas priklauso nuo kultūros perspektyvos, iš kurios žvelgia tyrinėtojas. [Iš straipsnio, p. 42]Reikšminiai žodžiai: Antanas Škėma; Egzistencializmas; Lietuvių išeivijos literatūra; Literatūrinė savimonė; Modernizmas; Postmodernizmas; Publicistika; Teatras; Antanas Škėma; Existentialism; Literary self-consciousness; Lithuanian exile literature; Modernism; Postmodernism; Publicistics; Theatre.

ENThe main aim of analysis of Antanas Škėma creative practice and critical thought in the present article is to ascertain whether the writer’s (literary) self-consciousness was more influenced by the ideas of ‘high modernism’, or the dynamics of his Weltanschauung was closer to the ruptures of the post-modernist era. It is emphasised that nonetheless the influence of “high modernism” was deeper and more intense. This influence is analysed in detail through the discussion of romantic and existential motifs of the literary self-consciousness of the Lithuanian author. The emphasis is placed on the peculiarities of modem attitude of Škėma within the context of anti-modemistic (pre-modemistic) movements. There is an analysis of the undisputable resonance of psychoanalytical ideas in the creative pursuits and the works of critical thought of the writer. On the other hand, Škėma’s attention to stylistic experiments, form requirements, archaizing of the present witness that the author is a representative of the late modernism, which has later developed into post-modernism. [From the publication]