From ethnocentric to civic history: changes in contemporary Lithuanian historical studies

LTStraipsnyje analizuojama kaip tarpusavyje koreliuoja istorinių paradigmų pokyčiais su kolektyvinės savimonės, ar ji būtų tautinė ar europinė, kaita pastarųjų penkiolikos metų Lietuvos istorikų darbuose. Tyrimas atskleidė, kad per pastaruosius penkiolika metų lietuvių tyrinėtojų darbuose sumenko etnocentrinės koncepcijos pozicijos ir vis daugiau istorikų rašo pilietinę istoriją, t. y. apie Lietuvą, kaip apie daugiakultūrinę valstybę. Palaipsniui ir kitos etnokultūrinės grupės, įskaitant žydus, tampa Lietuvos istorijos dalimi. Istorikai pradeda pripažinti, kad galimos įvairios LDK kultūros istorijos koncepcijos: lietuviška, baltarusiška ir pan. Šie pokyčiai liečia daugiausia tik profesionalius istorikus ir iš dalies istorijos vadovėlius, rašytus tų pačių istorikų, tačiau masių istorinėje savimonėje toks požiūris dar nėra dominuojantis. Lietuviai dar nėra linkę dalintis istoriniu paveldu su kitomis tautomis. Net ir praeitis priklauso „mums“ arba „jiems“. Pastebimi dideli skirtumai tarp populiariosios istorinės savimonės ir profesionalų istorikų pozicijos, pavyzdžiui diskusijose apie Holokaustą ir žydų gyvenimą Lietuvoje apskritai. Ne akademiniuose tekstuose vis dar vyrauja „dviejų genocidų“ teorija ir dalies lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse vis dar pateisinamas nepriimtinu žydų elgesiu 1940-1941 m. Lieka atviras klausimas ar profesionalioji istoriografija sugebės paveikti masių istorinę savimonę.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorijos studijos; Etnocentristinė istorija; Pilietinė istorija; Lithuanian historical studies; Lithuanian historiography; Ethnocentric history; Civic history.

ENThe article analyses how changes in historical paradigms correlate with the shift in collective consciousness, whether national or European, for the last fifteen years in studies of Lithuanian historians. The study shows that for the last fifteen years attitude of the ethnocentric concept have diminished in works of Lithuanian researchers and more historians turn to civic history, i.e. describing Lithuania as a multicultural state. Gradually other ethnic groups, including the Jews, become parts of the Lithuanian history. Historians begin acknowledging that historical concepts of the Grand Duchy of Lithuania by different cultures, such as Lithuanian, Belarusian, etc. are possible. These changes relate mainly to professional historians only and partially history textbooks written by the same historians, however, this attitude does not dominate in consciousness of the general public. Lithuanians are not inclined to share their historical heritage with other nationalities. Even the past belongs either to “us” or to “them”. Big differences between the popular historical consciousness and the attitude of professional historians are noticed, e.g. discussing the issue of the Holocaust and life of the Jews in Lithuania on the whole. The theory of “two genocides” is still dominant in non-academic texts and participation of a part of Lithuanians in killings of the Jews is still justified by unacceptable behaviour of the Jews in 1940-1941. The question whether professional historiography will be able to influence historical consciousness of the general public is still open.