1522 m. Vilniaus vyskupijos vizitacija. Tekstai ir kontekstai

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTNors XV ir XVI amžių sandūroje Lietuvos katalikų Bažnyčia ypatingai pasižymėjo išorinių pamaldumo apraiškų gyvybingumu ir pajėgumu, tačiau, pagrindiniu jos bruožu turėtume laikyti drausmės stoką. 1499 m. Vilniaus vyskupas Albertas Taboras skundėsi popiežiui Aleksandrui VI, esą Lietuvos bajorai per daug entuziastingai linkę samdyti kunigus šv. Mišioms aukoti už bažnyčios sienų ir savo dvarų teritorijoje skatinti pamokslus bei kitas pamaldas be tiesioginio vyskupų leidimo, o tai, savo ruožtu, reiškė, kad buvo piktnaudžiaujama popiežiaus jiems suteiktomis asmeninio pobūdžio dvasinėmis privilegijomis (pasirinkti sau tinkamą nuodėmklausį, turėti nešiojamą altorių ir pan.). Nemažai parapijinių bažnyčių bajorų-koliatorių laiko save išties tų šventyklų savininkais, už jų dosnumą dvasininkai turi deramai atsilyginti dvasinėmis paslaugomis: kaip bylojo anų laikų sentencija: tas, kas pajunta reikalo naudą, turi pajusti ir savo atsakomybės naštą: quis sentit commodum, sentire debet et onus. Nors vyskupas jautė, kad jo prerogatyvas bei pajamas pamina tokie uolūs pasauliečiai, siekiantys praktiškai įgyvendinti savąjį pamaldumą, tačiau jis, kiek mums yra žinoma, nepasinaudojo gerai žinoma priemone ištirti ir sutvarkyti susiklosčiusią situaciją savo vyskupijoje, kuri buvo jau šimtmečius nuo XIII a. naudojama tiek visuotinėje Romos Bažnyčioje, tiek ir Lenkijos Gniezno arkivyskupijoje, kuriai priklausė Vilniaus vyskupija, t. y. atlikti vyskupo vizitaciją. [Iš teksto, p. XXI]

ENThe Catholic Church in Lithuania at the turn of the fifteenth and sixteenth centuries was remarkable for the vitality and strength of its public practice. However, its main characteristic as an organisation was perhaps a lack of discipline. In 1499 Bishop Albert Tabor complained to Pope Alexander VI that noblemen were too enthusiastic in their public organisation of Masses outside churches and their promotion of sermons and processions (on their manors) without direct episcopal permission and that these actions amounted to an abuse of papal privileges which had been issued to them for their personal or domestic use only. In effect their main outlook was proprietorial represented best by the condition expressed in relation to their support for ecclesiastical foundations, namely that their charitable action was informed by expectation of reciprocal benefit, he who feels the benefit should also feel the full weight of his responsabilities: quis sentit commodum, sentire debet et onus. While the bishop felt his own prerogatives (and income) were being encroached upon by lay enthusiasm for expressions of practical piety, he did not, as far as we know, make recourse to a well-established tool for examining and reordering the condition of his see which had been in use in the Roman Church for centuries and in the Polish archdiocese of Gniezno, of which the see of Vilnius was a component part, since the thirteenth century, namely the episcopal visitation. To be fair to Tabor, the number of diocesan inspections carried out by any bishops or their representatives, usually an archdeacon, was dwindling throughout the Polish ecclesiastical province by the early sixteenth century, if we are to believe the unavoidably incomplete accounts given by modern historians. [Extract, p. LXV]