The Lithuania buffer problem of 1920

LTKerzono linija paprastai tapatinama su įgrg m. gruodžio 8 d. linija (panašia j dabartinę Lenkijos rytinę sieną). Kerzono linija ėjo palei Daugpilio-Vilniaus-Gardino geležinkelio rytinę pusę. Remiantis tipiniais istoriografiniais tekstais, Sovietinė vyriausybė ig2o m. liepos 17 d. nusprendė nesilaikyti Kerzono linijos. Bet, faktiškai Raudonoji armija peržengė Kerzono liniją liepos 13-14 d. ir užėmė Vilnių. Iš šio netikslumo kyla kitas: dominuoja tendencija Lietuvos valstybę ig2o m. situacijoje interpretuoti per ideologijos sąlygotos alternatyvos prizmę: arba Lietuva sovietizuojama, arba ją, „išgelbėja“ Lenkija užimdama Vilnių ir atkirsdama nuo sąlyčio su Sovietų Rusija. Bet tokia alternatyva kelia virtinę klausimų: kaip vertinti lietuvių kovą dėl Vilniaus visą tarpukarį? Kaip vertinti kitų šalių - Vokietijos, SSRS, Didžiosios Britanijos - suteiktą pagalbą kovojusiems lietuviams? Pagaliau, kaip vertinti Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai 193g m.? Į šiuos klausimus atsakymo nėra. O tebėra ignoruojama arba menkai analizuojama Lietuvos-buferio galimybė 1920 m. Kerzono linija buvo fiksuota Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus notoje Maskvai 1920 m. liepos 11 d. Toji linija ėjo geležinkeliu Daugpilis-VilniusGardinas ir buvo Antantės šalių Spa konferencijos ig20 m. liepos 10 d. sprendimo esminė išraiška. Pagal tą sprendimą, iš esmės suformuluotą Didžiosios Britanijos ■, premjero Davido Lloydo George'o (Deivido Loido Džordžo), Lenkija privalėjo atsitraukti į savo etnografinę teritoriją - Į vakarus nuo 1919 m gruodžio 8 d. linijos - ir perduoti Vilnių Lietuvai. Lloydas George'as samprotavo šitaip: sovietai, kurie tuo metu Maskvoje vedė derybas su Lietuvos delegacija, jau buvo darę pareiškimus, kad pripažins Vilnių Lietuvai.Taigi buvo tam tikra tikimybė, jog ties lietuvių valdomu Vilniumi Raudonoji armija sustos. Sustojus raudonarmiečių puolimui Šiaurės-vakarų frontu, kuris Varšuvai kėlė didžiausią grėsmę, tikėtina, būtų stabdomas puolimas ir pietvakarių kryptimi. Tokiu būdu tarp konfliktuojančių šalių galėjo susidaryti savotiškas modus vivendi. Lietuvos, Didžiosios Britanijos bei Rusijos archyvų medžiaga leidžia teigti, kad Lietuvos nacionalinei valstybei įtvirtinti 1920 m. teigiamą postūmį davė Didžiosios Britanijos ir Sovietų Rusijos derybos (netiesioginis kontaktas tarp Britanijos premjero Davido Lloydo George'o ir sovietinio lyderio Vladimiro Uljanovo-Lenino). Spa konferencijos sprendimas, viena vertus, ir Lietuvos-Sovietų Rusijos derybos, kita vertus, ir tiesioginės britų-sovietų derybos 1920 m. vasarą liudija, kad Lietuvos nacionalinei valstybei su Vilniumi (ir eventualiai Klaipėda) vėrėsi perspektyva tapti tarptautinio lygio neutralizuotu buferiu, išskiriančiu konfliktuojančias jėgas, visų pirma Lenkiją ir Rusiją. Kitaip tariant, Lietuvai vėrėsi galimybė tapti neutralizuojančiu tiltu tarp Sovietų Rusijos ir Europos. Tokiame kontekste nebeliktų pagrindo absoliutinti sovietizacijos grėsmės Lietuvai. Bet per Londono ir Maskvos kontaktą konstruojama tarptautinė struktūra Rytų Europoje griuvo, kai Lenkija po pergalės prieš Raudonąją armiją užėmė Vilnių grasindama pajungti visą Lietuvą. O Rytų Europoje įsigalėjo „spygliuotos vielos“ barjeras. Vis dėlto prieš tai formuotos struktūros kontūrai išliko. Vienas tų kontūrų - Spa konferencijoje Loydo George'o kelta Lietuvos su Vilniumi idėja, pripažinta ir Sovietų Rusijos. Tuo pagrindu straipsnyje siūloma Kerzono liniją vadinti Loido Džordžo linija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1919 m. gruodžio 8 d. linija; Spa konferencija; Kurzono linija; Vilnius; Buferinė valstybė; Davidas Lloydas George'as; Vladimiras Leninas; Line of 8 December 1919; Spa Conference; Curzon's line; Vilnius; Buffer state; David Lloyd George; Vladimir Lenin.

ENThe Curzon Line is usually identified as the line of 8 December 1919 (similar to the current eastern border of Poland), running to the east of the Daugavpils-Vilnius-Hrodna railway. Typical historiographical texts state that the Soviet government decided to ignore the Curzon Line after 17 July 1920. But in fact, the Red Army crossed the Curzon Line on 13-14 July and continued to occupy Vilna (Vilnius). Another inaccuracy follows from this one. The prevailing trend is to interpret the Lithuanian state’s situation in 1920 asfacing one of two ideology-based alternatives: either Lithuania is sovietised, or it is ‘saved’ by Poland, which occupies Vilnius and separates Lithuania from contact with Soviet Russia. But this raises a whole swathe of questions: how should the Lithuanians’ struggle for Vilnius during the whole interwar period be viewed? How should assistance to Lithuanians from other countries, such as Germany, the USSR and Great Britain, be assessed? Finally, how should the return of Vilnius to Lithuania in 1939 be viewed? There is no answer to these questions, but the possibility of Lithuania as a buffer zone thanks to the Curzon Line, is ignored or hardly analysed at all Using historical documents from Lithuania, Great Britain and Russia, and referring to the studies by Alfred Erich Senn, this article aims to find an answer to the question, why was the idea of Lithuania as a buffer state not realised in the summer of 1920? The idea that it would be more appropriate to call the line alongside Lithuania established at the Spa Conference 'the Lloyd George Line’ is also discussed. [From the publication]

• The Conflict over Vilnius, July to September 1920 / Tomas Balkelis. Nationen und Grenzen: Bildung neuer Staaten in Ost- und Mitteleuropa nach dem Ersten Weltkrieg / Maciej Krotofil, Dorota Michaluk (Hg.) Göttingen: V&R unipress, 2022. P. 147-170.
• War, revolution, and nation-making in Lithuania, 1914-1923 / Tomas Balkelis. Oxford : Oxford University Press, 2018. vi, 186 p.