Resentimentas kaip atminties funkcija: Nietzsche, Deleuze’as, Jankelevitchius

LTStraipsnyje siekiama aptarti Friedricho Nietzsche’s pateiktą resentimento sąvokos tolesnę plėtotę XX a. vidurio prancūzų filosofijoje, pasitelkiant du filosofus – Gilles’į Deleuze’ą ir Vladimirą Jankelevitchių. Nietzsche’s filosofijos kontekste resentimento konceptas įvedamas siekiant paaiškinti perversmą moralėje. Argumentuojama, jog resentimentas turi būti suprastas apeliuojant ne į subjekto, kurio sampratą Nietzsche atmeta, motyvaciją ar išorinių dirgiklių intensyvumą, bet į atminties funkciją. Deleuze’o teorijoje resentimentas suvokiamas kaip užmaršties funkcijos sutrikimo padarinys. Resentimento žmogus, negalėdamas atsikratyti išorinių dirgiklių įtakos, savo frustraciją pakeičia kitų kaltinimu. Dėl šios priežasties kaltinamojo Kito figūra funkcionuoja kaip savotiškas resentimento žmogaus a priori. Jankelevitchius savo ruožtu resentimentą taip pat traktuoja negatyviai, kaip antivitališką fenomeną, kuris prieštarauja užmaršties intencijai. Tačiau Jankelevitchius išplėtoja ir pozityvią resentimento sampratą kaip prielaidą tikram autentiškam atleidimui už skriaudą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Resentimentas; Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche); Gilles’is Deleuze’as; Vladimiras Jankelevitchius; Atmintis; Ressentiment; Friedrich Nietzsche; Gilles Deleuze; Vladimir Jankelevitch; Memory.

ENThe aim of this paper is to discuss the later development of Nietzsche’s notion of ressentiment in the philosophies of Gilles Deleuze and Vladimir Jankelevitch. In the context of Nietzsche’s philosophy, the concept of ressentiment is used to explain a revolution in morality. It is argued that ressentiment should not be understood with appeal to the motivation of a subject, whose notion Nietzsche refuses, or to the intensity of exterior excitation, but rather to the function of memory. In Deleuze’s theory, ressentiment is understood as the product of reactive forces that triumph over the active by eliminating the faculty of forgetting. The man of ressentiment is said to be unable to get rid of external excitations and, in turn, he projects his frustration on other people. Because of this, the figure of a “faulty other” functions as a priori of the man of ressentiment. In the philosophy of Jankelevitch, ressentiment is also understood as a negative, anti-vital phenomenon. However, Jankelevitch also introduces the positive notion of ressentiment, which functions as a precondition of authentic forgiveness. [From the publication]

• Deconstructing forgiveness: Jankélévitch’s influence on Derrida / Viktoras Bachmetjevas. Athena. 2018, Nr. 13, p. 184-198.
• Kantas ir Deleuze’as: kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis? / Jūratė Baranova. Problemos. 2013, t. 84, p. 153-169.
• Nietzsche ir postmodernizmas / Jūratė Baranova. Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007. 241 p.