Mošė Maimonidas: etika sielos gydytoja

LTStraipsnyje analizuojamas viduramžių žydų filosofo Mošės Maimonido etikos traktatas „Shemonah Peraqim“ (Aštuoni skyriai). Šiuo traktatu autorius siekia parodyti, kad žmogaus prigimtis turi polinkį į nedorus veiksmus ir poelgius, todėl jai reikalinga pagalba, kurią jis apibūdina kaip sielos gydymą. „Shemonah Peraqim“ yra įvadas Mišnos Avot (Tėvai) traktatui, kuriame etiniai klausimai siejami su religija. Darbe Maimonidas derina Mišnos ir Talmudo moralės mokymą su Aristotelio ir Al Farabio etinėmis teorijomis. Pirmuosiuose šešiuose traktato skyriuose dėmesys skiriamas Aristotelio Nikomacho etikos I-VII knygoms. Maimonidas aptaria žmogaus sielą ir jos gebėjimą maištauti, analizuoja sielos ligas ir jų gydymą, apibūdina skirtumą tarp dorybingumo ir saikingumo. Šeštajame skyriuje atskleidžiama filosofų ir rabinų nesutarimai dėl žmonių dorybingo gyvenimo taisyklių ir jų siejimo su Dievu. Dviejuose paskutiniuose skyriuose Maimonidas analizuoja midrašinę literatūrą apie žmogaus ir Dievo santykį bei žmogaus prigimtį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mošė Maimonidas; Traktatas „Shemonah Peraqim“; Aristotelis; Al Farabis; Filosofinė etika; Moses Maimonides; Shemonah Peraqim; Aristotle; Al Farabi; Philosophical ethics.

ENArticle considers the ethical treatise "Shemonah Peraqim" (The Eight Chapters) by Medieval Jewish thinker, Moses Maimonides (1135-1204), who claims that human nature is prone to evil deeds and therefore it needs the assistance of mind treatment. The "Shemonah Peraqim" is written as an introduction to the "Avot" (The Fathers), the part of "Mishna", in which ethical questions are treated against the background of the Jewish faith. In the "Shemonah Peraqim", Maimonides combines the moral teaching of the "Talmud" and the "Mishna" with ethics of Aristotle and Al Farabi. Maimonides treats the first seven books of Aristotle’s "Nicomachean Ethics" in the first six chapters of his writing; analyzes human mind and its ability to revolt; discusses its maladies and their treatment; describes the differences between virtuous and temperate man. In the sixth chapter, Maimonides displays the contention between philosophers and rabbis concerning the rules of virtuous and religious life. In the last two chapters, he analyzes the Midrash literature about human nature and its relatedness to God. [From the publication]