Kierkegaardo netiesioginė komunikacija

LTStraipsnis skirtas netiesioginės komunikacijos problemų aptarimui Soreno Kierkegaardo filosofijoje. Jame remiantis konkrečių šio mąstytojo tekstų fragmentų analize atskleidžiamas danų mąstytojo pasaulėžiūros savitumas. Įprasta manyti, jog filosofo privatus gyvenimas maža (jei apskritai) ką bendra turi su jo filosofija. Iš tiesų, kas gali sieti, tarkime, Abelar- do nominalizmą su jo nelaiminga meile Eloizai? arba, koks gali būti ryšys tarp Spinozos racionalistinės etikos ir to fakto, kad sau pragyvenimą jis pelnydavo šlifuodamas optinius stiklus? arba, ką bendra turi Kanto transcendentalinis idealizmas ir jo išrastas garstyčių padažo receptas (kuriuo pats Kantas, beje, labai didžiavosi)? Be abejo, filosofas taip pat žmogus, ir „žmogiški dalykai“ jam nėra visiškai svetimi, tačiau pačios filosofijos prigimtis, atrodytų, reikalauja, kad nuo savo privataus gyvenimo jis kiek įmanoma abstrahuotųsi. Įprasta manyti, kad filosofas privalo pakilti virš kasdienybės smulkmenų, asmeninių rūpesčių, bėdų ir vargų, pakilti į abstraktaus mąstymo, grynosios minties sritį. Filosofija turinti ieškoti „amžinųjų tiesų”, kurių reikšmingumas plaukia ne iš konkretaus žmogaus konkrečių interesų, ne iš jo simpatijų, pomėgių ar silpnybių, o vien iš grynos loginės būtinybės. Filosofijai turi rūpėti ne tai, kas individualu ir laikina, o tai, kas visuotina ir amžina. [Iš straipsnio, p. 223]Reikšminiai žodžiai: Antropologija; Egzistencializmas; Kierkegaardas; Kierkegaardas,Sorenas; Komunikacija; Netiesioginė komunikacija; Patyrimas; Tikrovė; Tikrovės patyrimas; Anthropology; Communication; Existentialism; Experience; Experience of reality; Indirect communication; Kierkegaard; Kierkegaard,Soren; Reality.

ENKierkegaard’s life is more relevant to his work than is the case for many writers. According to Kierkegaard we must judge philosophers rather by their lives than by their works. Main task of his critique of Hegelianism is to demonstrate that its system of thought is abstracted from real life. Kierkegaard’s central problematic was how can one become who he is. He perceived a need to invent a form of communication which would force people to take responsibility for their own existential choices, and to become who they are beyond their socially imposed identities. Kierkegaard used irony in order to make conventionally accepted forms of knowledge and value untenable. He distanced himself from his texts by means of irony which served to problematize the authorial voice for the reader. Kierkegaard assigned the “authorship” of parts of his texts to different pseudonyms who embody strikingly contrasting perspectives. This play with narrative point of view leaves the reader disoriented. Kierkegaard’s method of indirect communication was designed to force the reader to take individual responsibility for knowing who he is. [From the publication p. 324]