Tikėjimas kaip egzistencija: S. Kierkegaardas ir G. Marcelis

LTEgzistencialistinės pakraipos filosofai, nepaisant jų tarpusavio panašumų, skirtingumų ar priešiškumų, yra paprastai laikomi tiesiogiais ar netiesiogiais Sore- no Kierkegaardo pasekėjais. Manau, kad tarp jų galima išskirti tuos, kurių mąstysena brendo panašioje, kaip Kierkegaardo, dvasinėje situacijoje, kurią galima įvardinti kaip filosofinės subjektyvumo refleksijos ir krikščioniškojo tikėjimo sankryžą. Iš tokių mąstytojų ypač vertu dėmesio laikau prancūzų filosofą ir rašytoją, Lietuvoje, deja, mažai žinomą, Gabriel} Marcelį (1889-1973). Jo pažiūras ir pasirinkau lyginamojo su Kierkegaardo pažiūromis aptarimo objektu, kartu stengdamasis, kiek tai įmanoma trumpame tekste, atsižvelgti į šių asmenybių mąstysenos savitumą, jų išpažintų konfesijų skirtumus, jų gyvenimus skiriančią istorinę ir kultūrinę distanciją, taip pat ir į skirtingus jų atgarsius bei reikšmingumą dabartinei filosofijai. Į šių mąstytojų pažiūrų santykį galima žvelgti keliais - estetiniu, etiniu, religiniu ir kitokiais aspektais, pasirinkau religinį, manydamas, kad nuo pastarojo nėra nutolę ar net genetiniais ryšiais yra susiję ir kiti aspektai. Manau, kad kiekvieno egzistencinės pakraipos mąstytojo santykis su egzistencializmo pradininku būtų dėkingas atskiro aptarinėjimo objektas. [Iš straipsnio, p. 161]Reikšminiai žodžiai: Egzistencializmas; Egzistencija; Gabrielis Marcelis; Kierkegaardas; Kierkegaardas,Sorenas; Krikščionybė; Marcelis, Gabrielis; Tikėjimas; Christianity; Existence; Existentialism; Faith; Gabriel Marcel; Kierkegaard; Kierkegaard,Soren; Marcel, Gabriel.

ENAll existentialist philosophers are considered for the most part to be the followers of the Soren Kierkegaard. Despite the variety of the conceptual differences among them, we can single out those whose way of philosophical thinking is rooted in the situation that could be characterised as the crossroad of philosophical reflection upon subjectivity and the Christian faith. Among them most eminent is French philosopher and dramatist Gabriel Marcel, whose name is mostly linked with theistic existentialism. Making use of an independently developed phenomenological method, Marcel explained human being under such themes as incarnation, participation, involvement, problem and mystery. Marcels critique of speculative idealism, including scholasticism and his defence of individuality and faith resemble Kierkegaards critique of Hegel’s system in which the concreteness of individual existence is dissolved into a set of abstractions. They both reject Hegel’s view that individual’s existence depends upon the abstract concept and maintain that the individual constitutes himself as the individual through his choice of a certain mode of existence. Kierkegaard’s principle that „truth is subjectivity“ corresponds to Marcels assertion that truth consists in the experience of mystery rather than in dealing with problems. They share a common view that faith consists not in the institutional confessional devotion, but in the profound personal inwardness which means hope and despair, ceaseless risky efforts and choices without assurance of salvation. [From the publication p. 319-320]