Kierkegaardo filosofija ir egzistenciniai religingumo profiliai

LTSørenas Kierkegaardas - viena mįslingiausių figūrų naujųjų laikų filosofijos istorijoje. Didysis danų mąstytojas, vadintas Kopenhagos Sokratu, yra panašus į Atėnų Sokratą ne tik unikalia egzistencine patirtimi, bet ir tuo, kad su jo, kaip ir su Sokrato, vardu siejamas esminis Vakarų filosofijos lūžis. Kaip kad enigmatiška Atėnų išminčiaus figūra žymi takoskyrą tarp ikisokratinės ir posokratinės graikų filosofijos, taip ir Kopenhagos Sokratas dalija Vakarų filosofiją į dvi atkarpas - esencialistinio mąstymo etapą, kurį galėtume įvardyti kaip ikikierkegaardiškąjį, ir egzistencialistinio mąstymo etapą, kurį pavadintume pokierkegaardiškuoju. Nors danų mąstytojas ir nebuvo filosofas egzistencialistas tikrąja to žodžio prasme, jis neabejotinai stovėjo prie egzistencinės filosofijos ištakų, o jo milžiniška įtaka visiems didiesiems egzistencializmo atstovams, tarp jų Heideggeriui ir Sartre’ui, dar nėra iki galo suvokta ir įvertinta. Kierkegaardas stovėjo ir prie religijos fenomenologijos ištakų, ir vargu ar be jo įžvalgų būtų galėjęs atsirasti kad ir toks fundamentalus religijos fenomenologijos veikalas, kaip Rudolfo Otto Šventybė (Das Heilige). Su didžiojo dano vardu linkstama sieti ir pirmuosius neklasikinio mąstymo daigus, vėliau vešliai iškerojusius Friedricho Nietzsches literatūrinėje filosofijoje. Paradoksalu tai, kad įžvalgūs Soreno Kierkegaardo, vieno iš neklasikinio mąstymo pradininkų, pastebėjimai mums leidžia geriau suvokti ir klasikinę, ypač senovės graikų, filosofiją, o Kierkegaardo filosofijos magistro disertacija Ironijos samprata, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą, minčių svarumu ir apimtimi gerokai pranokstanti šiuolaikines daktaro disertacijas, specialistų pagrįstai laikoma bene geriausia iš bet kada apie Sokratą parašytų filosofinių studijų. [Iš straipsnio, p. 151]Reikšminiai žodžiai: Aristotelis; Asmuo; Baigtinybė; Dialektika; Egzistencija; Hegelis, Georgas; Hėgelis; Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Kierkegaardas; Kierkegaardas, Sorenas; Neklasikinis mąstymas; Neklasikinė estetika; Neklasikinė filosofija; Platonas; Religingumas; Sokratas; Tikėjimas; Totalybė; Aristotle; Dialectics; Existence; Faith; Finality; Hegel; Hegel, Georg; Kant; Kant, Immanuel; Kierkegaard; Kierkeggard, Soren; Non-classical aesthetics; Non-classical thinking; Nonclassical Philosophy; Person; Plato; Religiosity; Socrates; Totality.

ENThe article discusses the profiles of religiosity in Kierkegaard’s philosophy. These profiles are the modes of existential experience relevant to the formation of religious belief and religious attitude to life in general. The author focuses on the problem of the absurdity of religious belief of type B, on Kierkegaard’s existential dialectic, on some affinities between the philosophies of Kierkegaard and Kant, on similarities and differences between Hegel’s and Kierkegaard’s dialectic, on some points of similarity between Kierkegaard’s emphasis on the finite and the concrete and Aristotle’s particularism. The philosophical importance and existential value of paradox in the context of Kierkegaard’s thought is also investigated at some length. The inconsistency between Kierkegaard’s theoretical attitudes ant his private life is mentioned. The conclusion is that the religious belief (or religious faith) of type В in Kierkegaard’s philosophy should be viewed as a form of non-classical belief (or non-classical faith) in that it has the aesthetics of the absurd inherent in it. [From the publication p. 319]