Tapatybių kaita ir vertybiškumo kriterijai lietuvių egzilio kultūroje
LTŠio straipsnio tikslas - pažvelgti į lietuviškąją pirmojo pokarinio dešimtmečio egzilio kultūrą aptariant santykio su erdve ir tapatybe išraišką kūryboje bei palyginti šį laikotarpį su paskutiniųjų dešimtmečių. Tautiškumas ir jo išlaikymas yra svarbiausioji tapatybė pirmojo pokario dešimtmečio lietuvių egzilio kultūroje: pirmaisiais gyvenimo metais aktualizuoti tautinės vienybės, brolybės siekiai, tikėjimas, kad tai gali padėti išsaugoti tautinį identitetą, tautinę kultūrinę gyvybę. Lietuvybės klausimų aktualizavimas daugelio lietuvių rašytojų kūryboje buvo laikomas vienu svarbiausių tautiškumo išsaugojimo būdų dar gyvenant DP (Displaced Persons) stovykose. Šis požiūris ilgai nesikeitė. Kiti rašytojai nesiribojo nuo Vakarų kultūros įtakų ir būdami atviri aplinkiniam pasauliui savo kūryba išplėtė lietuviškąją tradiciją. Tapatybės klausimai bei lietuviškumo apraiškos tebėra aktualios šiandienos egzilio kultūroje. Angliškai rašantys lietuvių kilmės rašytojai (Raymondas Phillipas, Irena Guilford) savo kūryboje aktualizuoja dviejų kultūrų, dviejų erdvių, dviejų kalbų prieštarą, tai atsispindi jų kūrybos tematikoje. Jų kūryboje susipina tėvų, lietuviškos praeities, egzilio ir multikultūrinės aplinkos motyvai. Dabartiniame pasaulyje sąvokos "egzilis", "emigracija" pradeda prarasti aktualumą. Keliaujančiuosius tiksliau būtų įvardinti migrantais, o jų kuriamą kultūrą migracine arba tranzitine kultūra.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių egzilio kultūra; Nacionalinis identitetas; Lithuanian exile culture; National identity.
ENFrom the very beginning of their life in exile, Lithuanian artists and thinkers grappled with the issues of national identity. Raising these issues in their work seemed to be one of the most important ways of maintaining their Lithuanian identity for many writers while they lived in the camps of the displaced persons in Germany. This attitude did not change in later years either. Other writers looked for new ways of self-expression as they sought to combine Lithuanian traditions and Western cultural experience. Relationships with one’s own language and the issues of national and generational identity continue to be of relevance in the exile camps of today. These issues are raised even by the authors who are of a Lithuanian descent but do not write in the Lithuanian language, as can be seen in the prose of Antanas Šileika and Irene Guilford and in the poetry of Raymond Phillip. The opposition of two cultures, two species, and two languages looms large in their work, in which the motifs derived from the Lithuanian experience, existence and multicultural environment intertwine.
