Šiapus ir anapus riboženklių: nacionalinės tapatybės kaitos atspindžiai postsovietiniame Lietuvos teatre

LTTeatras, kaip nacionalinės kultūros dalis, tradiciškai siejamas su sumažintu tautos atspindžiu ir forumu, kuriame gali būti sprendžiama nacionalumo problema. Postsovietiniame dvidešimtmetyje Lietuvos teatrams pradėjus tinkintis įvairiausias estetines kryptis bei veiklos tikslus išryškėjo ir platesni nacionalinės teatro priklausomybės, teatro vaidmens, kuriant lietuvišką tapatybę, klausimai. Juolab ir sparčiai kintanti socialinė, politinė bei kultūrinė postsovietinės Lietuvos situacija tapo prielaida ir galima paskata scenoje apmąstyti ir įvertinti sudedamąsias šiuolaikinės nacionalinės tapatybės dalis. Šiuo požiūriu postsovietinės Lietuvos kultūros erdvėje galima įžvelgti dvi skirtingas pozicijas, kurių centre atsiduria nacionalinės ir transnacionalinės tapatybės sklaida. Sociologiniai tapatybės reikšmių tyrimai Lietuvoje atskleidžia, kad žmonių, idėjų, technologijų ir kultūrų mobilumą lemiantys globalizacijos procesai, į vietines sociokultūrines erdves įnešdami vis daugiau bendrakultūrių sandų, esmingai apsunkina išskirtinių „savų“, lengvai identifikuojamų socialinių ribų iešką. Reikšminga, kad, siekiant apibrėžti svarbiausius lietuvių tautinės tapatybės bruožus, paprastai sureikšminama moralinė-emocinė dimensija, neretai virstanti lemiamu tautinės tapatybės kriterijumi, todėl nacionalinės ir transnacionalinės tapatybės problema įgauna pamatinės moralinės-etinės priešpriešos statusą, kuriame stabilios ir homogeniškos nacionalinės tapatybės vaizdinys susiduria su dinamiška, daugiakalbe, multikultūrine ir polietine tikrove. [Iš straipsnio, p. 135-136]Reikšminiai žodžiai: Tapatybės; Postsovietinis teatras; Nacionalinė tapatybė; Identities; Post Soviet theater; National identity.