LTTeatro menas, kaip tikrovės, scenos ir žiūrovo gyvos komunikacijos erdvė, glaudžiai sąveikauja su įvairiomis socialinio gyvenimo sritimis. Atrodytų, kalbėjimas apie dabartį arba prisilietimas prie šios dienos yra pagrindinė gyvojo teatro meno privilegija, tačiau postsovietinio Lietuvos scenos meno ir dabartinės sociopolitinės tikrovės santykių negalėtume vienareikšmiškai apibūdinti nei kaip abipusio dialogo, nei kaip aistringo ginčo. Dar 1989 metais vykusioje „Kultūros barų“ diskusijoje filosofas Evaldas Nekrašas apibendrino: „manau, kad lietuvių teatras šiandien neatlieka savo tikrosios misijos. Jis labai mažai kalba apie mus pačius. Šitame laike ir šitoje erdvėje“. Šis teiginys pasirodė esanti ne tik tiksli, bet ir lemtinga postsovietinio Lietuvos teatro diagnozė, lydėjusi scenos meno praktiką visus du dešimtmečius. 1997 metais teatro kritikas Audronis Liūgą, tęsdamas beveik dešimtmečio senumo diskusijos dalyvių mintis, kaip pagrindines Lietuvos teatro introvertiškumo, uždarumo ir savotiško meninio autizmo priežastis nurodė ne tik teatrą „žeidžiantį laiką“, bet ir režisūrinio teatro tradiciją bei autorefleksyvią Lietuvos režisūros grandų laikyseną, kurią metaforiškai būtų galima įvardyti kaip latentinį troškimą iš vidaus užsirakinti dramblio kaulo bokšte. „Teatras darosi intravertiškas. Jo objektu vis dažniau tampa paties režisieriaus pasaulėžiūra, jo gyvenimiškas ir kūrybinis likimas. [...] Antrinė vaizdo realybė - tai individualios režisieriaus kūrybos triumfas ir savotiškas teatro maištas prieš gyvenimą, bandant pabėgti nuo jo į vaizduotės pasaulį“. Neaktualaus, nesocialaus ir apolitiško teatro etiketė tapo savotišku postsovietinio Lietuvos teatro „kanonu“, būtinybę jį įveikti ar paneigti, tęsti ar paaiškinti jaučia beveik visi Lietuvos teatro lauko dalyviai. [Iš straipsnio, p. 101-102]Reikšminiai žodžiai: Postsovietinis teatras; Šiuolaikinis teatras; Dabartis teatre; Post Soviet theater; Contemporary theatre; Present in the theater.