Sovietmečio atmintis ir reprezentacija šiuolaikiniame Lietuvos teatre

LTŠio skyriaus tikslas - analitiškai aprašyti sovietinės epochos atminties formas šiuolaikiniame, t. y. postsovietiniame, Lietuvos teatre ir kritiškai apibrėžti socialinę jų reikšmę. Skirtingų atminties būdų grupavimas skyriuje paremtas opozicijomis, apibūdinančiomis subjekto (šiuo atveju šiuolaikinio Lietuvos teatro menininkų ir žiūrovų) santykį su prisimenamu istoriniu objektu. Atmintis čia suprantama ne kaip istorijos priešingybė, bet greičiau kaip istorijos agentas arba mediją, praeičiai padedanti dalyvauti dabartyje. Svarbiausias metodologinis šio skyriaus principas - kritinės atminties samprata, kuri čia pasitelkiama, siekiant ne tik apibrėžti šiuolaikiniame Lietuvos teatre viešpataujančias atminties strategijas ir jų dinamiką ar parodyti sovietmečio atminties formų šiuolaikiniame teatre tarpusavio pozicijas ir santykius, bet taip pat atliktam tyrimui suteikti vertinamąjį aspektą: šiuo atveju - išanalizuoti, kokią viešąją, politinę galią generuoja atminties formos. Kritinė atmintis šiame straipsnyje pirmiausia apibrėžia atvejus, kai praeities reprezentacijos yra sąmoningai kuriamos kaip viešojo diskurso argumentai, o ne apsiriboja įvairiomis įsitvirtinusio istorinio pasakojimo iliustravimo, dekoravimo ir stilizacijos funkcijomis. Bendrame „istorijos kultūros“ (Jörn Rüsen) kontekste teatras kaip atminties forma gali būti svarbus dėl įvairių priežasčių. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis teatras; Sovietmečio atmintis; Atmintis; Contemporary theatre; Memory of the Soviet era; Memory.