LTErnestas Rėnanas teigė, kad lemiamas tautos susikūrimo veiksnys yra gebėjimas užmiršti. Toliau pateikiamuose tyrimuose kaip tik gebėjimas atsiminti liudys pastangas įvairiopai skatinti kolektyvinės nacionalinės atminties aktyvumą. O teatras čia bus patikima priemonė „kolonizuoti“ Lietuvos istorijos epochas jas sugrąžinant į kolektyvinės atminties apyvartą. Šiame skyriuje nagrinėjama vieno laikotarpio - pirmosios nepriklausomybės - atmintis postsovietinio teatro scenoje. Teatro dalyvavimas atminties procesuose domino dar senovės graikus. Aristotelio „Poetikoje“ kaip viena sudedamųjų dramos fabulos dalių išskiriamas atpažinimas (anagnorisis). Pasak mąstytojo, atpažinimas žiūrovą iš nežinojimo veda į žinojimą. Tai yra momentas, kai dramos personažai (o su jais ir žiūrovai) pirmą kartą galutinai suvokia savo likimą, kai tarsi atsitiktinių ir nesusijusių įvykių seka staiga tampa logiška. [Iš straipsnio, p. 15-16]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis teatras; Postsovietinis teatras; Atmintis; Contemporary theatre; Post Soviet theater; Memory.