Dailininko intencijų pasireiškimo galimybės abstrakčiojoje tapyboje

LTStraipsnyje apibendrinamas intencionalistinės kritikos pritaikomumas. Teigiama, kad menininkų intencijomis pagrindžiant meninę kūrybą, sukuriamas tikslesnis meno kontekstas. Intencijomis grįsta kritika akcentuojama gretinant keletą menotyrinių metodologijų. Taikant hermeneutinį būdą, siekiama visus įmanomus šaltinius apie kūrinį pažinti ir atmesti, jeigu to reikalauja permanentiškai kuriama „tiesa“. Reflektuojant menininko pasisakymus, jie suteikia pagrįstų argumentų tolesniam tyrimui. Poststruktūralizmo teorija apima intencijas kaip šalutinį priedą, kuris gali atlikti netiesiogines, bet svarbias funkcijas: jos gali tapti kito kūrinio pradžia arba kelrodžiu, kurio laikantis galima nukeliauti link specifiškiausių meno percepcijos taisyklių pagrindimo ar jų laužymo, arba tai tampa paties tyrinėjimo permąstymu. Tokiu būdu galima išardyti populiarius šablonus ir naujai pažvelgti į jau žinomą kūrybą. Tokį santykį nagrinėjant Lietuvos sovietiniame kontekste, ypač įdomūs pasirodo ideologijos gniaužtuose nutylėti dailės barai. Straipsnyje analizuojamas vienas tokių pavyzdžių – Kazimieros Zimblytės kūryba. Pasitelkus neseniai publikuotą abstrakcionistės dienoraštį, tyrinėjama jos kūryboje „daiktiškumo problema“, t. y. dialektinė konkretumo ir neapibrėžtumo tapybinė išraiška. Pagal tai analizuojamas ne tradiciškai suprantamas realaus neigimas, konkretaus ištrynimas ar pan., bet begalybės užkodavimas vienoje spalvoje ar vienoje linijoje, kuri ir atstoja visą K. Zimblytės abstrakcijos koncentraciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Intencionalistinė kritika; Dailė, abstrakčioji; Intention based criticism; Abstract panting; Kazimiera Zimblyte.

ENThe article summarizes application of intentionalist criticism. It is stated that basing a creative process on artists’ intentions, more accurate art context is developed. Critique based on intentions is highlighted by comparing several methodologies of art criticism. By applying a hermeneutic method, the aim is to learn about and eliminate all possible sources related to the work of art, if it is required by a permanently created ‘truth’. Upon reflecting artist’s comments, they provide well grounded arguments for further research. Post-structuralist theory covers intentions as a secondary concept, which may perform indirect but vital functions: they can serve as a start or a guideline, following which one may reach submission to or violation of the most specific regulations of the perception of art, or it may transform into contemplation of a research itself. That way it is possible to destroy popular clichés and to look at a familiar art from a new perspective. Analysing this relationship in the Soviet context of Lithuania, it is interesting to explore fields of art suppressed under ideologies. The article analyses one of such examples – Kazimiera Zimblytė’s work. Having access to a recently published abstractionist’s diary, the author analyses a problem of ‘materiality’, i.e. dialectic expression of tangibility and intangibility of painting. According to this analysis, instead of a traditional denial of reality or elimination of tangibility and etc., the article explores encoding of infinity in a single colour or line that represents concentration of K. Zimblytė abstraction.