Karinio vadovavimo samprata Lietuvos kariuomenėje 1930–1940 m.

LTVadovavimo ir vado temos 1930–1940 m. Lietuvos kariuomenės doktrininiuose leidiniuose, periodikoje, įvairiuose dokumentuose ir kitur buvo aptariamos gana dažnai. Visą nagrinėjamą laikotarpį šios temos taip ir neišsikristalizavo į vieną apčiuopiamą vadovavimo sampratą, kurią kariuomenė galėtų apibrėžti kaip kertinę doktriną ir kuria remiantis būtų klojami visų lygių vadovavimo pagrindai ir vykdomas su vadovavimu susijęs karinis rengimas. Todėl tarpukariu tarp vadų ir kitų karių nuolat vyko diskusija, kaip reikėtų traktuoti vadą ir karinį vadovavimą. Siekiant išsiaiškinti, kokia Lietuvos kariuomenėje buvo vadovavimo saprata, šiame straipsnyje analizuojamos trys šaltinių ir literatūros grupės, o jų esminiai panašumai pabaigoje susiejami į vieną apibendrinamąją sampratą. Pirmoji grupė – tai doktrininiai Lietuvos kariuomenės dokumentai, apibrėžiantys karinių vienetų kasdienę ir kovinę veiklą ir traktuotini kaip oficialioji (formalioji) Lietuvos kariuomenės pozicija vadovavimo klausimais daliniuose, kurią įdiegti buvo dalinių vadovybės pareiga, ir kartu mokomoji medžiaga vykdant kasdienį karių rengimą. Antroji grupė yra karinio rengimo ir mokymo įstaigų indėlis į tarpukario karininkijos ir vadovaujančių puskarininkių rengimą per įvairių kursų mokymo programas, karo pedagogikos, psichologijos ir karinio rengimo leidinius. Trečiąją grupę sudaro karinės periodikos leidiniai, tokie kaip „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, ir juose išsakyta įvairių kariuomenės atstovų pozicija vadovavimo klausimais. Tyrimo chronologinės ribos – XX a. 4-asis dešimtmetis, nes šiuo laikotarpiu pastebimas ženklus su vadovavimo problematika susijusių klausimų analizei tinkamos medžiagos pagausėjimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vadovavimas; Vadas; Doktrina; Karinis rengimas; Karinė periodika; Tarpukario Lietuvos kariuomenė; Leadership; Commander; Doctrine; Military training; Military periodicals; Interwar Lithuanian army.

ENThe article examines the concept of military leadership in the Lithuanian Armed Forces in the period from 1930 to 1940 based on the analysis of different information sources such as doctrines, education programmes in national archives, opinions, researches in military magazines, etc. The analysis of the assessment period shows that the topic of military leadership was broadly used but without any systematic approach in most cases. The military doctrines of that time did not adequately address military leadership. The theoretical education of leadership was almost non-existing as the main emphasis was laid upon hands-on training by higher commanders outside the military education institutions. The military journals and magazines represented personal views of the authors normally one-sidedly. Bringing all three parts together, it is clear that the lack of theoretical background and systematic attitude towards the military leadership topic can only be solved if the pieces of the three parts are brought together into one picture in order to fill the gaps and find connections. Also, it is important to underline that in the examined period there was no definite distinction between a military leader and military leadership as they were understood as one concept. Summarizing the findings, the military thinkers and writers about the military leadership in the interwar period were rather advanced. The principal terms such as esprit-de-corps, mission command, command and control, decision-making process, higher commander’s intent, personal example of the leader and motivational tools have remained equally important today and could be used in modern military leadership training.The findings are also very valuable as they prove that the progress of the Lithuanian Armed Forces from scratch in 1918 to the military capable of massing a hundred thousand soldiers ready to move to any spot in Lithuania within a few days in 1939 was not a coincidence. A great deal of thinking stimulated the progress and the ability of military leadership to control the process was advanced even though leadership training was not the strongest part of it. [From the publication]