Kaip linkuviai kalba

LTĮ Linkuvą, tą įstabiai tarp neaprėpiamų Šiaurės Lietuvos lygumų į kalną palypėjusį vaikystės miestą, šimtus linkuvių vilioja ne tik garsieji Škaplierinės atlaidai, vis dar nepasiduodančios mirčiai Mūšos krantai ar santūriosios miestelio bažnyčios mūrai. Linkuva daugeliui pirmiausia asocijuojasi su unikalia josios kalba - paribio tarmei būdingu stipriu kirčio kėlimu į priekį (šalia - sesė Latvija!), galūnių nukandimu, sudėtingiausiu balsių vertimu, įvairiausių žodelyčių, suprantamų tik čia gyvenančiojo ausiai, gausa, nepakartojamomis intonacijomis. Prašalaičiui ta Linkuvos kalba, tas "kalbėjimas ne iš gramatiško", regis, nesuprantamas, netašytas ir grubokas. Tik ne Linkuvos žmogui. Čia gimusiam, čia augusiam gimtoji tarmė yra sava ir artima, miela ir nepakartojama. [Iš straipsnio, p. 333]Reikšminiai žodžiai: Fonetikos; Lietuvių tarmės; Linkuva; Linkuvių kalbos ypatybės; Morfologija; Sintaksė; Šiaurės panevėžiškių tarmė; Šiaurės vakarų panevėžiškių tarmė; Linkuva; Lithuanian dialects; Morphology; North Western dialect; Peculiarities of the dialect in Linkuva; Phonetics; Semantics; The dialect of northern panevėžiškiai.