Surinkimininkų giesmynų raida, kalbos kaita ir tradiciškumas (XIX amžiaus pradžia)

LTXIX amžiaus Prūsijos Lietuvoje gausėja oficialios aprobacijos neturinčių protestantiškų spaudinių (giesmynų, mažų giesmių rinkinėlių, pamokslų, religinio ugdomojo pobūdžio knygelių), ypač vertimų iš vokiečių kalbos, leidyba. Šio amžiaus pradžia - tai riba, kai leidybinė konjunktūra išsprūsta iš dvasininkijos, aukšto visuomenės sluoksnio atstovų rankų, iniciatyvos versti ir asmeninėmis lėšomis leisti knygas imasi praprusę, labiau raštingi, veržlūs, socialiai aktyvūs Prūsijos Lietuvos pasauliečiai: mokytojai, tuo metu populiarėjančių namų pamaldų, vadinamų surinkimų, pamokslininkai (sakytojai). Šio laikotarpio protestantiškų knygų repertuaras, išaugęs skaitytojų kontingentas, pasak literatūrologo Leono Gineičio, liudija, kad "buvo atėjęs į gyvenimą masinis skaitytojas - [A]pšvietos amžiaus auklėtinis". Amžiaus pradžioje esminių pokyčių įvyko ir knygų leidyboje, jie suteikė daug daugiau galimybių poligrafijos įmonių paslaugomis naudotis įvairiems visuomenėms sluoksniams. Pokyčiai buvo susiję su Prūsijos poligrafijos įstatymų reforma, kurią pagreitino Prancūzijos revoliucija ir po jos paspartėjusi pramonės plėtotė. Knygotyrininko Domo Kauno teigimu, "[l]aisvai steigti spaudos įmones vyriausybė leido 1816 m. Šie metai tapo Mažosios Lietuvos ir visos Prūsijos poligrafinės raidos skiriamąja riba, nuo kurios prasidėjo jos kokybinis ir visų pirma kiekybinis augimas". Svarbiu spaudos centru amžiaus pradžioje išlieka Karaliaučius (1816-aisiais čia Gottliebo Heinricho Degeno spaustuvėje išleidžiama trečioji lietuviškos Biblijos laida). Tačiau leidyba perkeliama ir į periferiją. Steigiamos naujos spaustuvės Gumbinėje (1805 - Hartungų šeimos filialas, 1817 - Johanno Wilhelmo VValentino Krausenecko įmonė), Įsrutyje (1816 - Karlo Ludwigo Zinko spaustuvė).Tilžėje leidybinę įmonę 1816 m. įkuria Johannas Heinrichas Postas, ji dėl techninių pajėgumų ilgus XIX amžiaus dešimtmečius išlieka produktyviausia lietuviškos spaudos gamintoja. Dar po metų, 1817-aisiais, spaustuvė pradeda veikti ir Klaipėdoje. Jos savininku tampa Friedrichas Wilhelmas Horchas, 11 metų spaustuvininko amato mokęsis pas patyrusius Karaliaučiaus spaustuvininkus Degenus. [Iš straipsnio, p. 146]Reikšminiai žodžiai: Evangelikų bažnyčia; Giesmynai; Literatūra; Rašyba; Religiniai giesmynai; Rytų Prūsija [East Prussia]; Surinkimininkai; Susirinkimininkai; Called meetings; Conventiclers; East Prussia; Evangelical Church; Hymns; Lithuanian literature; Religious hymns; Spelling.

ENIn 19th century Prussian Lithuania there was an increase in the number of Protestant publications, which were not affected by official approbation. At the start of this century the privilege of publishing slipped out of the hands of the clergy and representatives of the upper class. Hymns, sermons, and educational books were translated and published with personal funds by somewhat educated, active laymen of Prussian Lithuania: teachers, and preachers of the home-prayer services, called meetings (surinkimai) that were becoming popular at the time. This article examines the hymnal of the worshipers titled "Visokios naujos giesmės arba evangeliški psalmai" (All Kinds of New Hymns or Evangelical Psalms), which was published in Tilsit by Heinrich Post's printing press in 1817 and 1825. This book was compiled by Kristijonas Endrikis Mertikaitis, who was a former soldier of the Prussian army, a teacher, and a meeting leader. The hymns in the 1817 edition are not uniform in a linguistic sense. The most obvious feature of dialects characteristic of the language of laymen (Mikelis Jurkšaitis, Kristijonas Endrikis Mertikaitis, Kristijonas Demkis, anonymous authors) is the shortening of forms (for example, "pamelo" instead of "pameluoja" meaning he lied, 'Ваssnicssо' instead of "Bassnicssoje' to mean in the church). The phonetic principle is often applied to orthography when words are written simply as they are heard. The orthography is varied and is characterized by individual derivations. Seven years later, in 1825, a third edition of the hymnal "Visokios naujos giesmės arba evangeliški psalmai" was published with a different structure: there was no introduction or prayers, while hymns of the Little "Hymn Booklet" (lith. Mažos giesmių knygelės, 1819, Tilsit) were republished here, and the orthography and punctuation of the volume were edited.Comparative orthographical analysis shows that the editor of the 1825 edition tried to follow the mannerisms of German orthography. This can be seen in a more thorough capitalization of nouns, and a more frequent use of geminates. This article corrects the claim that was made in the "Lietuvos TSR bibliografija" (Lithuanian bibliography 1969), which asserted that Post's printing house published two different editions in 1825 - one larger and one smaller in scope. One of them (the larger in scope) has a second volume "Psalmai. Antra Dalis" ("Psalms. Part Two"). This article shows that "Psalmai. Antra Dalis", which was considered part of the 1825 collection, was in fact published later and functioned as a separate publication which bookbinders would sell in a combined form. The second part's "terminus a quo" was 1826 and the terminus ante quern is 1838. Mention of a deceased person in the text and polygraphic elements were the primary indicators that raised doubts about the dating. [From the publication]

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History