Pastabos apie analitinių ir sintetinių teiginių perskyrą

LTStraipsnyje „Konceptualinė pažanga moksle: momentinių dydžių panaudojimas gamtotyroje“ apžvelgiau labai ryškų konceptualinės pažangos atvejį mokslo istorijoje – konceptualinių priemonių, skirtų darbui su momentiniais dydžiais, atsiradimą. Šio atvejo ryškumas galbūt net kliudo matyti, kad vaisingos konceptualinės naujovės ir konceptualinių priemonių (terminai, brėžiniai ir t. t.) taisyklių pokyčiai yra visuotinis reiškinys: pradedant bendrais kasdieniais ar specializuotais ir baigiant moksliniais kontekstais. Tiriant mokslo istorijos atvejus dažniausiai nėra būtina giliai nerti į kalbos filosofijos problemas. Vis dėlto įdomu atidžiau pažvelgti į perskyrą tarp konceptualines priemones valdančių taisyklių ir pažintinių tekstų, kurių teisingumą ar klaidingumą lemia ekstralingvistinė pasaulio padėtis. Kadangi tokia taisyklės ir faktinio sakinio perskyra siejasi su analitinių ir sintetinių sakinių perskyra, pravartu šiame kontekste pasitelkti ginčą dėl šių sakinių. Čia daugiausia dėmesio skirsime klasikiniam Quine‘o straipsniui „Dvi empirizmo dogmos“. Manojo straipsnio pagrindinis tikslas ir yra pateikti bendro atsakymo Quine‘ui apmatus – apmatus, kurie leistų suabejoti jo paties abejonėmis dėl analitinių ir sintetinių sakinių perskyros. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Analitiniai teiginiai; Sintetiniai teiginiai; Quine; Taisyklės; Analytic; Synthetic; Quine; Rules.

ENAim of the paper is to outline in general the defence of the analytic-synthetic distinction in the context of the famous Quine‘s criticism in his "Two Dogmas of Empiricism". Firstly, it is difficult to understand why Quine does not raise the same objections with regard to logical truths which are dependent on the rules and synonymy of logical particles. Secondly, there is confusion between prescriptive sentences as rules, and descriptive sentences about actual linguistic practices: the validity of rules does not depend on the actual pre-existing usage. Thirdly, explicit definitions (which are a transparent case for Quine) rely crucially on our pre-existing ability to implicitly use the relation of synonymy. Fourthly, it is possible to explain the analyticity in less formal ways than Quine requires (besides, less formal ways are necessary to explain crucial terms in his own article). Fifthly, a defender of the analytic-synthetic distinction need not think that analytic sentences are immune to revision come what may. As Carnap cogently pointed out, this is an internal distinction inside a given linguistic structure: it has nothing to do with the transition from one language to another. It is also noted that the use of the word true with respect to analytic sentences obscures the crucial difference between analytic and synthetic sentences: analytic sentences are valid as rules, whereas synthetic sentences are factual sentences whose truth-value is dependent on the way the world is. [From the publication]