Gyvenamojo pasaulio kūrybinės ribos: Derrida, Heideggeris, Bachtinas

LTBachtino žodžiais tariant, žmogus savo pasaulį kuria kaip estetinę visumą. Tai autoriaus ir herojaus įtampos laukas, kur žmogiškoji kūryba išplečia pasaulio ribas. Autoriaus ir herojaus santykiai yra ypatingi, nes herojus – autoriaus kūrybinė išmonė. Bachtinas tarsi pasergi, kad negalima tapatinti autoriaus ir herojaus. Tai kartu riba tarp tikrovės ir vaizduotės. Ar ši riba paslanki žmogaus gyvenamajame pasaulyje, kur jis kuria savo egzistencinį projektą? Nors herojus – autoriaus, vos sukurtas jis pradeda savo gyvenimą, kuris atnaujinamas kiekvieno skaitymo akto metu, kai mes jį perkeliame į savo egzistencinių reikmių ir lūkesčių visumą. Skaitymas šia prasme – tai grąžinimas prie parašyto žodžio, kuris veda priekin, į tikslų ir siekių naujybę. Todėl skaitymas – įvykis, leidžiantis atnaujinti egzistencinę visumą patalpinant į ją poetinės išmonės kontekste iškilusius naujus daiktus. Tiesa egzistencinėje fenomenologijoje ir yra daikto įtrauktumas (o ne atitikimas) į šią judrią visumą. Daikto vietą lygiai taip pat čia gali užimti herojus. Kita vertus, gero meno kūrinio (tiesaus egzistencine prasme, t. y. įtraukiančio) herojus visuomet stovi mūsų gyvenamosios visumos priešakyje, todėl pajėgus ją išplėsti. Supratimui tai teikia šuolio momentą, peržengiant ir išplečiant egzistencinį (ir hermeneutinį) projektą. Tiek Derrida, tiek Heideggeris vartoja atvirų durų metaforą, apibūdinančią mūsų atviras nuostatas, kurias tobuliname Kito akivaizdoje. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Gyvenamoji visuma; Egzistencija; Herojus; Autorius; Žodis; Living whole; Existence; Hero; Author; Word.

ENAuthor analyses the human world as a dynamic aesthetic, ethical and existential whole with the help of Derrida, Heidegger and Bachtin in the article. The factor of dynamism of this world is the Other, that may be a thing, a man, or God. In the context of Bachtin, it is a hero who is living his life after he was created. Coexistence (Mitsein) with the Other guarantees both the harmony and the dynamism of the human world that we are creating together with our existential project. Dynamism means a perpetual creative renewing, while we enlarge the limits of our existential whole. Reality as a part of the life is presented in the article: real is what is included in our living whole. The dynamic of this whole refers to the limit between reality and imagination that is every time removed. This allows for the convergence of phenomena of different natures: word and thing. It is possible in the plane of poetry, where the thing appears with new aspects and the word expresses the daily things that surround us. The author accents the interaction between philosophy and poetry and develops the theme of contact of thinking and life. For this purpose, the model of Bachtinís masquerade is used. Human creation, according to the author, is perpetual real-making, embodiment, and naming. Culture includes phenomena in our living environment, while the limits of it are removed perpetually. In this way the author develops the phenomenology of culture. [From the publication]