Architektūrologijos raida Lietuvoje : kelios pastabos apie pločio ir gylio matmenis

LTArchitektūrologijos šaka Lietuvos menotyroje mažiausiai reflektuota. Straipsnyje aptariama vienos jos šakos - architektūros istorijos - situacija. Pirmieji architektūrą profesionaliai nagrinėjo M. Sokolowskis ir V.Zahorskis (XX a. I deš). Tarpukariu dirbo Vilniaus Stepono Batoro universitete susitelkę M. Morelowskis, W. Tatarkiewičius, J. Klosas, S. Lorencas. Panašiu metu formavosi architektūrinės minties židinys Kaune. T. Daugirdas, 1907 m. lietuviškai prabilo apie istorinių pastatų išsaugojimą. Etninę architektūrą tyrinėjo P. Galaunė. Deja, į Lietuvos-Lenkijos valstybės palikimą tuomet žvelgta kaip į svetimą. Išsiskyrė tik H. Kairiūkštytės-Jacynienės disertacija apie Pažaislį ir M. Vorobjovo knyga, skirta Vilniaus architektūrai. Sovietmečiu įkurti du specializuoti institutai. Vilniuje buvo atliekami taikomieji tyrimai, kuriami restauravimo projektai. Statybos ir architektūros institutas Kaune rengė Lietuvos architektūros istoriją ir Kultūros paminklų sąvadą. Pločio požiūriu pasiekta daug, tačiau tekstuose vyravo konstatuojamojo pobūdžio istorinių faktų ir meninių formų aprašinėjimas. Po 1990 m. atsivėrė erdvė tyrinėjimo krypčių ir būdų įvairovei. Reikšmingiausios monografijos paskelbtos V. Drėmos, A. Jankevičienės, V. Levandausko bei šių eilučių autorės. Gausiausi šiuo metu yra topografiniai (skirti vietovėms, regionams) istorinės architektūros žinynai. Šiandien būtų galima drąsiau peržvelgti visą Lietuvos architektūros istoriją, parengti architektų žodyną, tikslinti terminologiją, rengti naujos kartos kultūros vertybių atlasus. Turėtų skleistis ir pačios architektūrologijos savižina, prasidedanti išsamiu bibliografijos katalogu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Architektūrologija Lietuvoje; Architektūros istorija; Vilniaus architektūrologijos mokykla; Kauno architektūrologijos mokykla; Mokslas tarpukario Lietuvoje; Sovietmetis; Architectural studies.

ENThe branch of architectural studies in Lithuanian art research field is the least reflected upon. The article discusses the situation within one of its branches – the history of architecture. The first ones to examine architecture professionally were M. Sokolowskis and V.Zahorskis (the first decade of XX c.). During the interwar years, Vilnius Stephen Batory university hosted M. Morelowskis, W. Tatarkiewičius, J. Klosas, S. Lorencas. Around the same time, there formed another center of architectural thought in Kaunas. T. Daugirdas in 1907 spoke in Lithuanian about preservation of historical buildings. Ethnic architecture was researched by P. Galaunė. Unfortunately, the heritage of Lithuanian-Polish Commonwealth at that time was perceived to be alien subject. Only H. Kairiūkštytė-Jacynienė’s doctoral thesis on Pažaislis and M. Vorobjov’s book devoted to Vilnius architecture, stood out. In the Soviet period, two specialized institutes were founded. In Vilnius, researchers conducted applied research, created restoration projects. Construction and architecture institute in Kaunas edited “The history of Lithuanian architecture” (Lietuvos architektūros istoriją) and “Corpus of cultural monuments” (Kultūros paminklų sąvadas). Much was achieved in terms of breadth, yet texts were dominated by descriptions of historical facts and art forms. After 1990, there opened up a space for a variety of research directions and methods. The most important studies were published by V. Drėma, A. Jankevičienė, V. Levandauskas and the author of this article. Currently, topographical handbooks (for particular areas, regions) of historical architecture are most popular publication.