Jacques‘o Derrida dekonstruktyvistinės estetikos principai

LTMirties dvelktelėjimas neįtikėtinai greit sustato viską į savo vietas ir padeda suvokti pasitraukusių iš gyvenimo vaidmenį kultūros istorijoje. Šis teiginys itin teisingas, kai kalbame apie paskutinį iš septintojo dešimtmečio „didžiųjų mąstytojų plejados“ – Jacques‘ą Derrida (1930–2004), vieną iškiliausių Vakarų mąstymo tradicijos maištininkų ir humanistų. Pastaraisiais metais, net sunkiai sirgdamas, jis daug keliavo po įvairius kontinentus ir nuolatos kėlė filosofijos prestižą, gvildeno eurocentrizmo ir daugelio Vakarų mąstymo tradicijos nuostatų prasmingumo klausimus. Paskutiniame savo interviu Jeanui Birnbaumui „Aš kariauju su savimi“, paskelbtame „Le Monde“ 2004 m. spalio 12, Derrida primena: „Nuo pat mano kelio pradžios, – o tai buvo „dekonstrukcijos“ esmė – aš labai kritiškai žvelgiau į eurocentrizmą“. Derrida, kaip ir daugelis prancūzų intelektualų, buvo kairuoliškų pažiūrų, kovojo už pavergtų tautų teises, priminė, kad socialinė nelygybė, milijardų žmonių kova dėl išgyvenimo pasaulyje dabar kaip niekuomet stipri; ragino SNO ir visų kitų svarbių tarptautinių organizacijų būstines perkelti kuo toliau nuo Niujorko.Minėtame interviu jis tarsi prabėgom paminėjo, kad jo knygų „dar nepradėjo skaityti, nors, suprantama, yra daug labai gerų skaitytojų (tikriausiai, keletas dešimčių pasaulyje)“. Derrida buvo neklasikinės filosofijos tradicijos tęsėjas, kurio veikaluose buvo toliau plėtojamos A. Schopenhaurio, S. Kierkegaardo, F. Nietzsche‘s ir H. Bergsono veikaluose išryškėjusi filosofinės problematikos estetinimo ir filosofijos su menu suartėjimo tendencijos. Minėtus neklasikinius su estetine problema susijusius aspektus ir aptarsime šiame straipsnyje. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Derrida; Dekonstrukcija; Logocentrizmas; Etnocentrizmas; Metafizika; Derrida; Deconstruction; Logocentrism; Ethnocentrism; Metaphysics.

ENArticle is designed for an analysis of the principles of deconstructivist aesthetics. In it, the French thinker is treated as a successor not of the classical philosophy tradition who is prone to the aesthetization of philosophical problems and to overcoming the principles of Eurocentric thinking. The author draws our attention to the fact that in Derridaís writing aesthetic matters are intertwined with heuristic, historical, linguistic, social and psychological ones. His aesthetic considerations and ideas are fresh, provocative, ambivalent and stylistically original. As a rule, Derrida expresses them by means of metaphors, rhetorical figures, hyperboles, original coinages; usually he avoids well-defined terms. He focuses attention on those problems which are regarded as marginal by classical aesthetics: "insignificant" texts, notes, handwriting, commentaries, and diaries. Derrida studies them as if hoping to find a key for the solution of problems characteristic of a not traditional understanding of art and aesthetics. Therefore, he pays attention not to the stable structural elements but to artistic improvisation, contingency, desire, incompleteness, corporeality, power, freedom and creativity. The aesthetically oriented deconstructivist theory is the complex of structuralist, anti-structuralist or post-structuralist methodological procedures, relying on which it tries to see the world beyond the limits of European ethnocentric thinking. [From the publication]