Jogailaičių dinasto Jono iš Lietuvos kunigaikščių sąsajos su Vilniaus katedra

LTŽygimanto Senojo ir Kotrynos Telničietės pirmagimis ir nesantuokinis sūnus, busimasis Vilniaus (1519-1536) ir Poznanės (1536-1538) vyskupas Jonas (1499 01 08 - 1538 02 18) nuo pat mažens kuo puikiausiai suprato savo didingą kilmę ir, kaip ir jo bendraamžiai, ją pripažino. Bažnyčia buvo tinkama ir šilta vieta diduomenės pavainikiams - Sent Andruso (St Andrews) arkivyskupas Aleksandras Stewartas (gyv. 1493-1513) buvo Škotijos karaliaus Jokūbo IV nesantuokinis sūnus. Kaip vieną iš platesnės Žygimanto Senojo šeimos pavyzdžių galima teikti Genujos arkivyskupą Giovanni’į Mari’ą Sforcą (vysk. 1498-1513). Jis - Bonos Sforcos tėvo netikras dėdė. Šiuo atveju Jono padėtis nelygintina su bendrais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusiais požiūriais į nesantuokinius vaikus (paleistuvystės vaisius) - jis taisyklę patvirtinanti išimtis. Būdamas Vilniaus vyskupu jis rūpinosi dinastijos atmintimi, aktyviai puoselėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto kultą, sąmoningai ir nuosekliai papuošė dinastijos mauzoliejinę šventyklą. Taip pat prisidėjo prie pastato statybos ir galų gale tos šventyklos atstatymo darbų po pražūtingo 1530 m. gaisro. Įsteigė dvi prelatūras, iš vyskupo pajamų (de mensa) išlaikė keletą papildomų kanauninkų (savo bendraminčius ir ištikimus tarnus), papuošė dvasinį gyvenimą - įsteigė arba prižiūrėjo jau esančias mansionarijas, altorius. Vis dėlto greičiausiai jis nebuvo turtingas, nes valdė gana dideles valdas, kurių išlaikymas nemažai kainavo. Nuo pat jo karjeros Krokuvoje pradžios nemažą dalį Jono pajamų sudarė nekilnojamojo turto nuoma. Jonui nuolat trūko pinigų, jis net sutiko, kad jį įsūnytų buvusio Vilniaus vyskupo Alberto Taboro brolio našlė.Poznanėje Jonas taip pat paliko skolų - už pažadėtą įžengimo taurę - 300 florenų, už jo dvariškių kapitulos dvarams padarytą žalą ir pranešimą valdovui apie vyskupo m irtį - 20 markių, už Poznanės katedroje atliktus statybos darbus - 30 markių. Tikriausiai negalima visiškai atskirti jo kaip asmens ir vyskupo veiksmų. Vis dėlto Jono dinastinis pamaldumas matomas ir Poznanėje, kur XVII a. istoriografijoje jo Vyčio herbas nupieštas kartu su Gedimino stulpais. Nepaisant visko, vyskupo Jono atstatyta katedra įamžino jo gyvenimą Vilniuje, bent iki dar kitų perstatymų; jo mansionarija, sujungta vėliau su kitomis fundacijomis, kitaip nei koplyčia ir prabangus giminaičio pirktas antkapis, veikė dar XVIII a. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Jonas iš Lietuvos kunigaikščių; Žygimantas Senasis (Sigismund the Old; Žygimantas II Senàsis, Zigmantas I Senàsis; Zygmunt I Stary); Pavainikis; Vyskupas; Vilnius; Poznanė; Katedra; Atmintis; John of Lithuanian Dukes; Sigismund the Old; Bastard; Bishop; Vilnius; Poznan; Cathedral; Memory.

ENSigismund the Old and Katarzyna Telniczanka’s firstborn and illegitimate son, the future bishop of Vilnius (1519-36) and Poznań (1536-38) John of the Lithuanian Dukes (08 01 1499 - 18 02 1538) was perfectly aware of his high, albeit defective birth from an early age and his contemporaries acknowledged the same. The Church was a warm haven for noble bastards such as Archbishop Alexander Stewart of St Andrew's (the illegitimate son of James IV of Scotland, 1493-1513), or closer to Sigismund's own home, Archbishop Giovanni Maria Sforza of Genua (in office 1498-1513), the bastard uncle of Queen Bona Sforza. In this respect John’s case cannot be used to explain Lithuanian views on bastardy - he is an exception which proves the rule. As bishop of Vilnius, John fostered public memory of the dynasty, promoted the cult of Grand Duke Vytautas (Witold) actively, and consciously and consistently adorned the dynastic mausoleum - Vilnius Cathedral. John worked to repair and reconstruct the building both before and after the disastrous fire of 1530. He founded two prelacies maintained from the bishop’s own income (de mensa) and appointed several supernumerary canons (at his own expense), who served him faithfully. He fostered the spiritual life of the cathedral, founding new, or supporting established mansionary chapels and chantry altars. Even so, he was not personally wealthy - he governed considerable public property, maintenance of which required high income. From his early years in Cracow John derived a considerable amount of income from renting out houses - trend continued in the diocese o f Vilnius. He seems to have been constantly in short supply of ready cash and he even agreed to be adopted by the widow of Bishop Albert Tabor’s brother, as part of a property deal.In Poznań he left behind debts - 300 florins for his ingress chalice; 20 marks to cover damage done to chapter manors by his servants and pay for his obit report to the royal court; 30 marks for building work in Poznań cathedral. It is impossible to distinguish completely between his public and private actions. His dynastic piety was visible in Poznań, where seventeenth-century historians depict his coat o f arms as Pogoń (Vytis) quartered with the Columns o f Gediminas. Nevertheless, the cathedral he rebuilt in Vilnius with his own chantry chapel embodied his memory in Vilnius - until later reconstruction work; his mansionary foundation lasted until at least the eighteenth century, but the Italian marble tomb erected in his honour by his half-brother Sigismund Augustus has crumbled to dust long since. [From the publication]