Skonio pokyčiai ir pilietiškumo pamokos

LTApšvietos epochos kultūra Lietuvoje palengva perėmė per visą Europą sklindančias naujas meninės kūrybos, dailininko uždavinių ir vaidmens visuomenėje idėjas, o kartu ir naujos, klasicistinės, estetikos sampratą. Iškiliausi to meto mąstytojai mokslui ir menui teikė didelę reikšmę ugdant ir lavinant sąmoningus, apsišvietusius, garbingus piliečius. Tikėtasi, kad dorų ir išsilavinusių žmonių bendrija pajėgs įgyvendinti valstybės reformas ir kurti naują, teisingesnę bei stipresnę valstybę, o mokslų ir amatų raida pakels jos ekonominę ir net politinę galią. Kaip valstybės valdymo pavyzdys įsivaizduota antikinė demokratija, ypač idealizuota senovės Romos respublika. Atgimęs susidomėjimas antika skatino jos istorijoje, mituose, literatūroje ieškoti pilietinės elgsenos pavyzdžių, o architektūroje ir dailėje - išorinių gyvenimo formų. Manyta, kad esama universalių, bendrais principais paremtų grožio kategorijų, todėl kūrybą buvo siekiama prilyginti mokslinei veiklai: visaip akcentuoti racionalieji jos aspektai, dailininko ar architekto įvairiapusis išsilavinimas, pagalbinių mokslų (matematikos, perspektyvos, optikos, istorijos, archeologijos ir kt.) reikšmė. Viena iš pagrindinių estetinių kategorijų tapusi gero skonio sąvoka ėmė reikšti polinkį į paprastumą, aiškumą ir harmoniją, perdėtos prabangos ar nereikalingų puošmenų vengimą. Menas turėjo įkūnyti kilnias idėjas, rodyti dorybingo gyvenimo pavyzdžius. Kita vertus, gilūs dvasiniai ieškojimai neretai susipindavo su tam tikromis mistikos formomis, intelektualinio elito aplinkoje paplito masonų judėjimas. Masonų ložės tapo uždaromis „apšviestųjų“ grupuotėmis, kurios bandė visoje visuomenėje įgyvendinti utopiškus lygybės ir brolybės idealus, skatino siekti moralinio tobulumo. [Iš straipsnio, p. 287]Reikšminiai žodžiai: Apšvietos epocha; Architektūra; Dailė.