Krikščionybė ir politika
LTKrikščioniškieji viduramžiai buvo bene trumpiausia Lietuvos istorijos epocha. Europos civilizacija čia pradėjo skleistis tuo metu, kai Vakarų Europoje senoji viduramžių kultūra jau gyveno paskutiniuosius dešimtmečius. Vis dėlto per trumpą laiką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spėjo susiformuoti reiškiniai, leidžiantys ją statyti į vieną gretą su kitomis vėlyvųjų viduramžių Europos valstybėmis. Perimtos Europos kultūros tradicijos lėmė esminį kultūrinį lūžį ir sudarė prielaidas kitoms epochoms - Renesansui, Barokui, Apšvietai į Lietuvą ateiti nevėluojant. Šį „lietuviškų viduramžių“ laikotarpį galima vadinti įvairiais vardais ir nagrinėti įvairiais aspektais. Viduramžių krikščioniško valdovo idealą formavo pirmieji Jogailaičiai LDK soste, feodalinę senjoro ir vasalo abipusiu ryšiu grįstą sąjungą atspindėjo diduomenės pareigybinės karjeros, epochos pamaldumą išreiškė šventųjų kultai, o krikščionių etikos pažabotą karingumą - riterystė. Visi šie reiškiniai LDK teritorijoje nespėjo įgauti užbaigtų ir kultūriškai išgrynintų pavidalų, tačiau jie reikšmingi kaip pirmieji vakarietiškos civilizacijos sklaidos požymiai. [Iš straipsnio, p. 83]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Valdovai; Krikščionybė.
