Baltų religijos centras - ugnis

LTUgnis viena arba poroje su vandeniu yra ryškiausia ir svarbiausia realija, kurios religinės reikšmės ir simbolika persmelkė baltų gyvenimą ikivalstybinės epochos pabaigoje. Ne visada archeologija yra pajėgi atsakyti į visus religinių vaizdinių kilmės ir chronologijos klausimus, todėl šiems tyrimams reikšmingi tautosakos ir etnografijos duomenys. Ugnies ir vandens (arba ugnies vandenyje, arba vandens ugnyje) vaizdiniu reiškiamos visos svarbiausios baltų mitologinės vertės: gyvybė ir mirtis, šiluma ir šaltis, Saulė ir Mėnulis, giedra ir lietus, auksas ir sidabras, ir daugelis kitų. Ugnis ir vanduo nuolat kartu, papildo vienas kitą ir keičiasi savo savybėmis, tarsi demonstruodami, kad šios savybės neįmanomos be abipusio dalyvavimo. Tą patvirtina dievų ir deivių kompetencija, nes ji paprastai apima ir ugnies, ir vandens sritis. Antai Perkūnas žaibus svaido lyjant lietui; lietuvių pasakų kalvis, turintis ir Velino, ir Kalvelio bruožų, užsiima žmonių atjauninimu -iš pradžių juos numarina degindamas ugnyje, o po to atgaivina įmesdamas į vandenį; Vaižganto globojami linai prieš tapdami drobe turi būti skandinami vandenyje ir deginami ugnyje. To reikia, kad linas galėtų atgimti nauju, kokybiškai kitokiu pavidalu ir įgytų kultūrinę galią. [Iš straipsnio, p. 27]Reikšminiai žodžiai: Baltai; Baltų kultūra; Baltų religija.