Baltų kultūros kontūrai

LTApie tūkstantuosius mūsų eros metus Lietuvos klimatas buvo kiek šiltesnis ir drėgnesnis nei šiandien, kraštovaizdžio dominantė, kaip ir daugelį šimtmečių prieš tai ir po to, - miškai. Nors skirtinguose regionuose nevienodai intensyvus, miškingumas tuo metu du tris kartus viršijo dabartinį. Rytų Lietuvoje dominavo pušynai, Žemaitijoje ir Užnemunėje juos gožė eglynai. Vakarų kryptimi daugėjo beržų ir alksnių. Kitų lapuočių dalis visur buvo santykinai nedidelė. Miškuose, be šiandien įprastų žvėrių, taip pat gyveno dabar reti taurieji elniai, briedžiai ir vilkai, jau išnykusios meškos, taurai ir stumbrai. Kita krašto teritorijos dalis buvo vandenys - pelkės, ežerai ir upės, o atvira gyvenviečių ir pilių erdvė plytėjo tik ten, kur gyvenusios kartų kartos iškirto mišką ir nuolat šiuos plotus prižiūrėjo — neleido miškui ataugti. Susisiekti leido vandens ir sausumos keliai. Į didesnes keliones buvo išsiruošiama laivais, ant žirgų, jų traukiamais vežimais ar rogėmis. Spėjama, jog apie tūkstantuosius metus Lietuvos gyventojų skaičius galėjo siekti apie 150-200 tūkstančių (panašiai Latvijoje ir Prūsijoje), palyginti su ankstesniu VII-VIII a. laikotarpiu, buvo gerokai išaugęs. Tačiau gyventojų tankis dar priklausė nuo vietovės miškingumo. Baltų genčių kultūros paminklų randama dideliuose Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Kaliningrado srities plotuose tarp Baltijos jūros vakaruose, Vyslos pietvakariuose, Nemuno aukštupio pietuose, Neries aukštupio rytuose, Latvijos pakraščių šiaurėje. Vis mažėjančių baltų salų dar galėjo būti Rusijos teritorijoje. [Iš straipsnio, p. 19]Reikšminiai žodžiai: Baltai; Baltų kultūra; Gyvenvietės.