Sostinės nostalgija: kultūrinės iniciatyvos Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje

LTNelikus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jos sostinė dar ilgai išsaugojo tam tikrus metropolijos požymius, tebebuvo svarbiausias administracinis, ekonominis, religinis ir kultūrinis centras Rusijos imperijos vakarinėse gubernijose, po sukilimų, siekiant iš oficialios vartosenos išstumti Lietuvos vardą, imtose vadinti Šiaurės Vakarų kraštu. Iki amžiaus vidurio jis buvo didžiąją dalį lietuvių etnoso gyvenamos teritorijos užėmusios Lietuvos gubernijos centras. XIX a. pradžioje Vilnius dar buvo tarp didžiausių imperijos miestų, gyventojų skaičiumi nusileido tik Sankt Peterburgui ir Maskvai. Ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje buvo apie 50 tūkstančių gyventojų, iš jų apie pusę sudarė žydai ir rusai, o kitą pusę daugiausia lenkakalbiai lietuviai. Tačiau nepalanki politinė ir geopolitinė situacija (karai, sukilimai) stabdė miesto raidą, tad iki 1861 m. Vilnius pastebimiau neaugo. Miestas pradėjo plėstis poreforminiu laikotarpiu, kai tapo geležinkelio mazgu, ėmė rastis daugiau fabrikų, suaktyvėjo prekyba. Iš medinio jis vis labiau virto mūriniu. Išaugo nauji kvartalai ir net rajonai (Naujamiestis, Naujasis Pasaulis, Žvėrynas). Apskritai per carinės okupacijos šimtmetį miesto įgauti epochos ženklai - ampyro architektūra, telegrafas, geležinkelis, vandentiekis, tramvajus ir pan. - daugiausia buvo tiesiog neišvengiama civilizacijos būtinybė. Šiaip miesto gyventojų gerove rūpintasi mažai. Pavėluota ir nepakankamai sparti raida lėmė, kad Vilniuje neatsirado didesnio ir įvairesnio istoristinės, secesinės architektūros klodo. Paminėtinos ir okupacinės valdžios pastangos bent vizualiai jį rusifikuoti - pažymėti savais akcentais ir simboliais (cerkvėmis, paminklais). [Iš straipsnio, p. 403]Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Kultūra.