Kūryba istorijai ir laisvei

LTLietuvos dailėje subjektyviai apmąstyti ir įprasminti mūsų krašto istorijos motyvai pirmiausia pasirodė Pranciškaus Smuglevičiaus (1745-1807) kūryboje. Jis mokėsi garsiojoje Šv. Luko akademijoje Romoje, kartu su architektu Vincenzo Brenna (1745-1820) domėjosi reikšmingais epochos archeologiniais atradimais - tarp jų ir Nerono Aukso namų kasinėjimais, tad ir grįžęs į tėvynę dailininkas atkreipė dėmesį į savo krašto senovę. Paskatintas kai kurių meno mecenatų, dailininkas pradėjo rinktis temas, susijusias su didinga Lenkijos ir Lietuvos Valstybės istorija. Karaliaus Stanislovo Augusto užsakytame raižinių cikle „Lenkijos istorija“ bene pirmą kartą dailės kūrinio siužetu virto konkretūs, pilietiški senųjų valdovų veiksmai - „Jogaila tariasi dėl miesto statybų plano“ (po 1784), „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po pergalės prieš totorius“ (1786)). Vėliau dailininkas, Vilniaus universiteto kuratoriaus Adomo Čartoriskio paprašytas, piešė griūvančius, bet vis dar didingus Lietuvos sostinės Vilniaus fragmentus - Valdovų rūmus, senuosius miesto gynybinės sienos vartus, kurie netrukus buvo sulyginti su žeme. [Iš straipsnio, p. 391]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos dailė; Dailininkai; Literatūra ir dailė.