Politinė ir moralinė postmodernizmo kritika

LTPo Antrojo pasaulinio karo buvo daug rašoma apie politinio racionalizmo pavojus. Filosofai įrodinėjo, kad gamtamokslinio mąstymo metodų perkėlimas į politiką sukūrė praktinio pobūdžio pavojų - tikėjimą nepajudinamais istorijos deniais, nesiskaitymą su piliečių įsitikinimais (nes svarbiausiu dalyku tampa procesas), nepagarbą žmogaus teisėms ir tobulų techninių socialinių sprendimų ilgesį. „Atrodytų, viskas, ko reikėjo mokslams apie žmogų - tai Newtonas ar keleto Newtonu,“ - rašė Isaiahas Berlinas. Tačiau toks naujo humanitarinių ir socialinių mokslų Newtono laukimas baigėsi liūdnomis praktinėmis pasekmėmis, kurių tragiškumą gerai atspindi Karlo Popperio Istoricizmo skurdo dedikacija: „Atminimui daugybės visokių įsitikinimų, tautų ir rasių vyrų bei moterų, tapusių fašistinio bei komunistinio tikėjimo Nepermaldaujamais Istorinio Likimo Dėsniais aukomis. [Iš straipsnio, p. 251]Reikšminiai žodžiai: Demokratija; Estetinė politika; Estetizacija; Etika; Moralė; Politika; Politinis romantizmas; Postmodernizmas; Vertybės; Aesthetic politics; Aestheticization; Ethics; Moral; Morality; Political romanticism; Politics; Postmodernism; Values.

ENThere are two contemporary strategies of running away from morality - the postmodernists flee to the sphere of new aesthetic sensations, meanwhile the pragmatists are fighting for new politics based on scientific principles which can cope without any references to morality. Blurring the dividing line between reality and fiction is a characteristic trait of postmodernism. This kind of philosophy is quite influential, but it cannot withstand serious criticism. Romantic expressionism as well as instrumentalism of pragmatics does not notice that moral distinctions create the fundamental parameters of identities in both individuals and societies. Romantics and pragmatics forget that politics is unimaginable without virtues. Moral and political narratives are united not by poetry and technical decisions - they are kept together by moral concepts. Romanticism and positivism are running away from morality. It is one of the most characteristic features of postmodern political thought. For postmodernists politics seems to be similar to show, spectacle or play of images. From the theoretical point of view this kind of thinking is of little productive value, from practical point of view it is dangerous. [From the publication p. 570-571]