Kaip atsikratyti kūno? Lytiškumo iškūnijimo strategijos šiuolaikiniame mene

LTStraipsnyje siekiama akcentuoti tam tikras teorines problemas, kurias kelia feministinė kino kritika, sekdama Jacques'o Lacano psichoanalize. Ši kritika atskleidžia, jog vizualinės reprezentacijos mechanizmai nėra neutralūs: moteris čia paprastai pateikiama kaip regimas vaizdinys, o stebinčiojo subjekto pozicija priklauso vyrui. Feministinė kino kritika atskleidė psichoanalitines šio reiškinio priežastis, tačiau nesugebėjo įveikti šio vizualinės reprezentacijos mechanizmo. Būtent todėl į teorinių svarstymų lauką įvedama Gilles'io Deleuze'o ir Felixo Guattari pasiūlyta "kūno be organų" samprata, kuri iš esmės keičia geismo charakteristikas ir seksualinių vaidmenų išsidėstymą. "Kūnas be organų" yra nuolatinė tapsmo forma, peržengianti lyčių, kodų ir kitų teritorijų ribas. Dėl šios priežasties "kūno be organų" samprata įgalina atsiriboti nuo vizualinės fantazijos ir "maskarado politikos" problematikos, o vizualines praktikas interpretuoti daug platesniame "kūno be organų" sampratos kontekste. Šią sampratą sudaro trys pagrindiniai postulatai: disartikuliacija, eksperimentas (neturintis jokios reikšmės, nereikalaujantis jokios interpretacijos) ir nomadizmas (desubjektyvacija). Šie postulatai straipsnyje aptariami interpretuojant konkrečius šiuolaikinio meno kūrinius. [Iš straipsnio, p. 475]Reikšminiai žodžiai: Psichoanalizė; Feministinė kino kritika; Vizualinė fantazija; Kūnas be organų; Tapsmas moterimi; Desubjektyvacija; Psychoanalysis; Feminist film criticism; Visual fantasy; Body without organs; Becoming-woman; Desubjectification.

ENThe article seeks to stress some conceptual problems, which feminist film criticism confronts explaining visual imaginary. Following the ideas of Jacques Lacan's psychoanalysis, feminist film criticism reveals that the mechanism of visual representation is far from being neutral: woman usually is conceived as a visual spectacle, while the position of observing gaze belongs to man. Feminist film criticism gave the psychoanalytical explanation of this mechanism, but failed to propose the ways to get out of it. This is why Gilles Geleuze's and Felix Guattari's notion of Body without Organs is very helpful here: this notion articulates positive interpretation of desire and enables to abandon the model of sexual roles. Body without Organs is the space of constant becoming, which transgresses the limits of defined sexes, codes, and territories. The notion of Body without Organs enables us to withdraw from the problematics of visual fantasy and "politics of masquerade", and interpret visual practices in a broader context of Body without Organs. The notion of Body without Organs presupposes three conceptual moves: it's disarticulation, experimentation (no signifier, never interpret), and nomadism (desubjectification). The article elaborates these conceptual m oves interpreting the works of contemporary art. [From the publication]