Meno interpretacinė būtis

LTKlasikinė meno tyrinėjimo tradicija daugiausia orientavosi į kūrybą (jos šaltinius, būdus, formas, tikslus). XX a. estetika - labiau interpretacinė: jai pirmiausia rūpi meno suvokimo būdai, jų kultūriniai kontekstai, istoriniai funkcijų pasikeitimai, supratimo skirtumai, prasmių įvairovė ir pan. Vartotojų visuom enėje menas imamas matyti ne kūrėjo, ne idealaus tyrinėtojo, o suvokėjo, kitaip sakant, realaus vartotojo požiūriu. Klasikinėje tradicijoje suvokėjas veikia kūrėjo nustatomų normų (žanrų, stilių, teikiamų prasmių) ribose: jis įpareigojamas toms normoms paklusti, dėti visas pastangas, kad priartėtų prie to, kas kūrinyje yra pasakyta. Tik kūrėjas čia yra laisvas, o suvokėjas priklausomas nuo užduodamų kūrimo reikalavimų. Kūrėjas turi skonio normų įvedimo teisę, o suvokėjas - pareigą jų laikytis. Laisva interpretacija yra nusižengimas, rodantis intelektinį suvokėjo nepajėgumą, kompetencijos stoką arba tiesiog lengvabūdiškumą, trumpai tariant, negalią, kuri privalėtų būti įveikta, kad nepakenktų svarbiausių meno funkcijų atlikimui. Suprantama, taip matant suvokėjo ir visos publikos vaidmenį, interpretacijos nieko neduoda meno aiškinimui ir dėl to gali būti lengvai eliminuojamos. [Iš straipsnio, p. 156]Reikšminiai žodžiai: Interpretavimas; Meno interpretavimas; Meninis interpretavimas; Interpretacinis menas; Supratimas; Interpretational aesthetics; Interpretational art; Disquisition; Translation; Understanding.

ENModern interpretational is separated from classical screational aesthetics and confortability towards attitudes of liberal society of consumers is demonstrated. Communicative conditions of art functioning and four principal angles, where art develops its interpretational nature - theoretical interpretation of art, artistic interpretation, interpretational art and art of interpretation - are investigated. [From the publication]