Schopenhauerio rezignacinė tragedijos teorija: kritinė Nietzsche'ės recepcija
LTTragiškumo fenomenas visais, ypač dramatiškų istorinių ir socialinių lūžių laikais, buvo įvairių kultūrų ir epochų mąstytojų dėmesio centre. Paradoksalu, kad žmonės patiria malonumą, stebėdami tragiškoje dramoje pavaizduotas tragiškas kolizijas, išdavystes, smurtą, žūtį ir net mirtį. Estetikos istorijoje būta įvairių bandymų paaiškinti šį fenomeną ir rasti žmonių susižavėjimo tragiškuoju menu priežastis. Šios problemos buvo plačiai aptarinėjamos Antikos, klasicistinių ir romantinių teorijų viešpatavimo laikais, taip pat senovės Indijos, Kinijos ir Japonijos estetikos tradicijose. Tačiau šiame straipsnyje atsiribojama nuo neeuropinių estetikos tradicijų ir nagrinėjama XIX a. susiformavusi įtakingo iracionalios valios metafizikos kūrėjo, "gyvenimo filosofijos" šalininko Arthuro Schopenhauerio rezignacinė tragedijos teorija ir aptariama kritinė jos recepcija Friedricho Nietzsche'ės veikaluose. [Iš straipsnio, p. 443]Reikšminiai žodžiai: Dionisas; Nietzsche, Friedrichas; Nukryžiuotasis; Rezignacija; Schopenhaueris, Arthuras; Tragedija; Valia; Valios neigimas; Crucified; Dionysus; Negation of will; Nietzsche, Friedrich; Resignation; Schopenhauer, Arthur; Tragedy; Will.
ENIn "The World as Will and Representation" Schopenhauer believes that the true sense of tragedy is the deeper insight. Horror is the normal state of affairs. The tragic catastrophe demonstrates the irrationality of the will to live, embodies in the hero. Tragedy presents the terrible side of life, the pain and evil, the want and suffering. Tragedy presents the war of will against itself. This complete knowledge of the nature of the world, which has a quieting effect on the will, produces resignation, the surrender not merely of life, but of the very will to live. Schopenhauer holds that we delight in the artistic representation of a rejection of a world whose design is necessarily contrary to all human happiness and, in this way, feel the pleasure of the hero's renunciation as if it were our own. The consequential dissatisfaction with life and resignation to fate is the source of tragic pleasure. Nietzsche holds Schopenhauer wrong to see the pleasure of art as escape the will as such. Nietzsche agrees that life is terrible and tragic (like Schopenhauer said). But the superior person realizes this and has the strength to say "yes" to life (unlike Schopenhauer, who advocated the resignation and the denial of life). According to Nietzsche, Schopenhauer was decadent and weak-willed. Schopenhauer has interpreted tragedy as consequences of "negation". Nietzsche affirms that tragedy is far from proving anything about pessimism of the Hellene, in Schopenhauer's sense. Contrary, it may be considered as the decisive repudiation and counter-instance. In Twilight of the Idols Nietzsche tells, that Schopenhauer's theory was "the greatest psychological counterfeit in all history, not counting Christianity".The opposition between Schopenhauer's and Nietzsche's theories of tragedy is explained by the contraposition of Dionysus and the Crucified. Both Christianity and Schopenhauer search for solutions, for a way of redemption. But their solutions involve a fundamental negation. While in the Dionysian symbol the supreme affirmation, a Yes-saying without reservation is attained. [From the publication]
