Arthuro Schopenhauerio proto ir dievo nuvainikavimas

LTVokiečių mąstytojas Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) - unikali figūra ne tik naujausiųjų laikų, bet tam tikra prasme ir visoje Vakarų filosofijoje. Žinoma, kai apie kokį nors mąstytoją sakome, kad jis unikalus, nepasakome nieko ypatinga, nes kiekvienas didis mąstytojas tuo ir didis, kad jo idėjos švyti pirmapradžiu originalumu. Filosofinės idėjos, - jeigu tai išties idėjos, o ne paprasčiausi svetimų tekstų komentarai, - visada kyla iš aistringos egzistencinės mąstytojo patirties ir yra ne kas kita, kaip pastanga šią patirtį išreikšti sąvokomis, kaip ir meno kūriniai yra menininko pastangos vaizdais perteikti savąją egzistencinę pasaulio patirtį. Šiame egzistencinės patirties filosofinės (ar meninės) išraiškos vyksme atsitinka keistas dalykas: tai, kas yra maksimaliai asmeniška ir - kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio - turėtų būti grynai subjektyvu, patiria savotišką transformaciją ir virsta pirminio impulso priešingybe - maksimaliai visuotiniu ir maksimaliai objektyviu dalyku. Tokia kiekvienos gyvastingos idėjos prigimtis: ji yra ir individuali, ir visuotinė, ir juo individualesnė, juo visuotinesnė. [Iš straipsnio, p. 435]Reikšminiai žodžiai: Dievas; Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Protas; Schopenhaueris; Schopenhaueris,Arthuras; Valia; Vokiečių klasikinė filosofija; Voliuntarizmas; Classical philosophy; God; Kant, Immanuel; Reason; Schopenhauer; Schopenhauer,Arthur; Voliuntarism; Voluntarism; Will.

ENThe article discusses the critique of reason, rational thinking and Christian worldview brought to light in Schopenhauer’s works. The attention is mainly focused on the critical analysis of the basic tenets of rationalist metaphysical philosophy. The author of the article brings to the fore and spells out the Schopenhauerian transformation of traditional rationalist conceptions of man, which are characteristic of all trends of philosophy influenced by the Christian tradition. This transformation, in the author’s opinion, is based on Schopenhauer’s conviction that the socalled ideal strivings of man are nothing more than man’s self-delusion or, to put it another way, a kind of artificially construed illusion putting a veil on the needs of blind Will. The article underlines the relevance of Schopenhauers ideas to the later tradition of Western thought. [From the publication]